almendà (vok. Allmende), ankstyvaisiais viduramžiais germanų kaimo bendruomenės bendrai naudota žemė (ganyklos, miškai, dirvonai ir kita, išskyrus ariamąją žemę ir šienaujamas pievas).
Almendos terminas, kuriuo įvardijamas bendras dėsningas istorinis reiškinys, naujaisiais laikais pradėtas taikyti visų šalių, kuriose susiklostė alodas, visuomenėms.
Lietuvoje atsiradus alodui (12 a. pabaiga–13 a. pirma pusė) išryškėjo jo ir almendos skirtumas. Su alodais almenda sudarė kaimo bendruomenės (lauko) teritoriją. Almenda mažėjo ūkiams plečiant savo naudmenas.
Stiprėjant didžiojo kunigaikščio aukščiausiai žemės nuosavybei almendos naudojimą 15 a. ėmė kontroliuoti jo administracija. Valstiečių ūkiams teliko ganymo, įeigų (į miškus, ežerus, upes, pelkes), grybavimo bei uogavimo teisė. Tas pats vyko privačiuose dvaruose. Čia almendos liekanos, vadinamieji servitutatai ( servitutas), buvo panaikintos per 19 a.–20 a. 3–4 dešimtmečio valstiečių ir žemės reformas.
683