Almohãdai (Al-Muwahhidūn), berberų genčių vadų dinastija ir jos valdoma to paties pavadinimo valstybė Šiaurės Afrikoje ir Ispanijos pietuose (1130–1269). Susikūrė berberų gentims kovojant prieš Almoravidų priespaudą. Kovai vadovavo musulmonų dvasininkas ibn Tumartas. 1130 ibn Tumartui mirus, kalifu pasiskelbęs jo bendražygis Abd al Muminas 1147 Maroke ir Ispanijoje įveikė Almoravidus, 1151–52 ir 1160 nukariavo Alžyrą, Tunisą, Tripolį. 13 a. Almohadų valstybė nusilpo. 1212 prie Las Navas de Tolosos jie pralaimėjo krikščioniškosios koalicijos (Leonas, Kastilija, Aragonas ir Navara) kariuomenei, iki 1248 prarado Ispaniją (išskyrus Granadą). 1236 Tunise ir 1239 Tlemsene įsigalėjo vietinės valdovų dinastijos. 1269 Almohadus nuvertė Maroko berberų Marinidų dinastijos emyrai.
12 a. pabaigos Almohadų gynybinė pilis Alcalá del Júcare (Albacetės provincija, Kastilija-La Manča, Ispanija; 15 a. išplėsta, 20 a. antroje pusėje restauruota)
2452