alòdas (vok. Allod < sen. germ. al – pilnas, visiškas + od – nuosavybė, valda), individuali šeimos žemės nuosavybė, pakeitusi bendruomeninę. Atsirado Vakarų Europoje formuojantis feodalizmui.
Barbarų valstybėse buvusioje Vakarų Romos imperijos teritorijoje iš pradžių – kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas su ribota paveldėjimo teise (ankstyvasis alodas), vėliau – laisvai disponuojama žemės nuosavybė (vėlyvasis, arba pilnasis, alodas). Pastarasis kaip ikifeodalinių nuosavybės formų atgyvena egzistavo ir išsivysčiusio feodalizmo laikotarpiu.
Ankstyvasis alodas atsirado gentiniu laikotarpiu kaip didelės šeimos narių bendra žemės nuosavybė. Juridiškai pirmą kartą ribota žemės alodo teisė buvo paminėta Salijų teisyne (6 a. pradžia); pagal jo 59 straipsnį teisę paveldėti ariamąją žemę turėjo tiesioginiai vyriškosios linijos palikuonys, t. y. mirusiojo sūnūs (kilnojamasis inventorius galėjo būti paveldimas ir moteriškąja linija). Yrant gentinei bendruomenei jos nariai įgijo neribotą teisę naudotis žemės alodu, virtusiu atskiros šeimos nuosavybe. Šį vėlyvąjį alodą 6 a. pradžioje jau turėjo vestgotai ir burgundai, 6 a. pabaigoje – frankai, 7–8 a. – kitos gentys, o saksai ir fryzai – tik 9 a. pradžioje.
Alodo terminas, apimantis bendrą dėsningą reiškinį, taikomas visų šalių visuomenėms, kur buvo tokio pobūdžio nuosavybė. Analogiškas alodui Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose buvo mulkas, Kinijoje – džuan‑tianis, Japonijoje – sioenas.
Lietuvoje
Lietuvoje alodas susiklostė 12 a. pabaigoje–13 a. pirmoje pusėje. Buvo vadinamojo odalio tipo – garantuota paveldėjimo, bet ribota (tik giminėje) disponavimo teisė. 15–16 a. istorijos šaltiniuose alodas vadinamas tėvonija, arba veldeme. Alodo branduolį sudarė apydėmė ir ariamoji žemė; jam priklausė šienaujamosios pievos. Kitur aiškios ribos tarp alodo ir almendos nebuvo. Įsigalėjus didžiojo kunigaikščio žemės aukščiausiajai nuosavybei 13 a. pabaigoje susiklostė alodo valdymo ir privalomosios tarnybos už jį paprotinė teisė. Iš kylančių feodalų (pilėnų, gerųjų žmonių, bajorų) alodo valdymas plėtojosi į karo, iš eilinių bendruomenininkų (valstiečių) – į darbo prievolių teisę. 1387 Jogailos privilegija bajorams feodalų alodą įformino kaip įstatymo teise valdomą tėvoniją. Alodinę bajorų žemėvaldą papildė beneficija ir gautų veldamų ūkiai. Tuo pagrindu 15 a. susiformavo feodas. Įstatymu neįforminta valstiečių alodo teisė siaurėjo. Bajorų valdose valstiečiai ją prarado 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio domene ją panaikino Valakų reforma (16 a. vidurys).
-ankstyvasis alodas; -pilnasis alodas; -vėlyvasis alodas; -sioenas; -džuan‑tianis
683