alofònai (gr. allos – kitas, kitoks + phōnē – garsas), poziciniai, arba kombinaciniai, fonemų variantai. Pvz., lietuvių kalboje dantinis [n] vartojamas prieš balsį ir priebalsius [t], [d], o gomurinis [ŋ] – prieš gomurinius [k], [g]: [n]ãmas, ba[n]dà ir tá[ŋ]kas; atviras ilgasis [æ:] tariamas prieš kietuosius priebalsius, o uždarasis [e:] – prieš minkštuosius: plg. [s′:nas] ‘senas’ ir [s′ẽ:n′is] ‘senis’. Dažnesnis, nuo pozicijos mažiau priklausomas alofonas vadinamas pagrindiniu, pvz., fonemos /n/ pagrindinis alofonas yra [n], o ne [ŋ]. Alofonai skirtini nuo fakultatyvinių (arba laisvųjų) variantų – fonemos atmainų, nepriklausančių nuo pozicijos.
1824