alomòrfai (gr. allos + morphē – forma), morfemų variantai. Plg. lietuvių gra‑žùs : grõž‑is, neš‑ù : neš-úo-si, rusų рук‑á ‘ranka’: рч‑ка ‘rankutė; rankena; plunksnakotis’, vokiečių Buch ‘knyga’ : Büch‑er ‘knygos’, anglų take ‘imti, ima’ : took ‘ėmė’. Įprastiniai vienos morfemos alomorfai skiriasi tik vienu kitu fonologiniu elementu (fonemomis, kirčiavimu, priegaidėmis), jie yra ankstesnių ar vėlesnių fonetinių pokyčių padarinys. Nuo šių visomis (ar beveik visomis) fonemomis skiriasi supletyviniai alomorfai, plg. lietuvių es‑ù : yrà : bùv‑o, lotynų fero ‘nešu’ : tuli ‘esu nešęs’ : latum ‘(siekinys) neštų’ (dar supletyvizmas). Skirtingais alomorfais nelaikytini morfemų variantai, kurių skirtingumas paaiškinamas paprastomis fonetinėmis ar fonologinėmis taisyklėmis. Įprastinių alomorfų fonologines savybes bei vartojimo dėsningumus tiria morfonologija.
1824