álpinė kalnódara, mezozojaus pabaigos ir kainozojaus kalnodaros procesai. Prasidėjo vėlyvajame perme. Skiriama 11 tektoninių fazių (skirtingose Žemės vietose buvo nevienalaikės) – ankstyvoji kimerinė, vėlyvoji kimerinė, austrinė, laraminė, pirėninė, savinė, štirinė, atinė, rodaninė, valakinė, pasadeninė. Susiformavo Andalūzijos kalnai, Pirėnai, Alpės, Apeninai, Dinarų kalnynas, Balkanų kalnai, Karpatai, Tauras, Ponto kalnai, Kaukazo kalnai, Elbursas, Zagroso kalnai, Suleimano kalnai, Pamyras, Himalajai ir Atlasas. Kalnai pradėjo formuotis Tetijos vandenyno litosferinei plokštei grimztant po Eurazijos plokšte. Išnykus Tetijos vandenynui į Eurazijos plokštę atsitrenkė Afrikos–Arabijos ir Indostano plokštės. Sandūroje buvo suraukšlėtos ir ant Eurazijos pietinio pakraščio užstumtos Tetijos vandenyne susikaupusios kelių kilometrų storio mezozojaus nuogulos. Kai kurių mokslininkų nuomone, per alpinę kalnodarą susidarė ir Birmos, Indonezijos, Filipinų, Japonijos, Kamčiatkos, Australiją juosiančių salynų, Andų kalnai. Per alpinę kalnodarą vyko intensyvus vulkanizmas, metamorfizmas, susidarė gilūs priekalnių ir tarpukalnių įlinkiai. Alpinė kalnodara vyksta ir dabar (Etnos, Vezuvijaus ugnikalniai).
2271