Álpių konveñcija, tarptautinė sutartis, kuria siekiama apsaugoti Alpių ekosistemas, regioninį kultūrinį identitetą, paveldą ir tradicijas. Konvenciją 1991 11 07 Zalcburge pasirašė Austrija (depozitaras), Prancūzija, Vokietija, Italija, Lichtenšteinas, Šveicarija ir Europos ekonominė bendrija. 1993 prie jų prisijungė Slovėnija, 1994 – Monakas. Konvencija įsigaliojo 1995. Bendra geografinė teritorija, kuriai taikoma ši sutartis, siekia 190 700 km2.
Alpių konvencijos logotipas
Įsipareigojimai
Šalys susitarė įgyvendinti nuoseklią Alpių apsaugos politiką, laikydamosi prevencijos ir principo teršėjas moka, bendradarbiauti atsižvelgiant į Alpių valstybių, jų regionų ir Europos ekonominės bendrijos (nuo 1992 Europos Bendrija) interesus, taupiai ir subalansuotai naudoti gamtos išteklius. Tarpvalstybinį bendradarbiavimą Alpių regione numatyta stiprinti ir plėsti apimant naujas teritorijas ir bendradarbiaujant kuo įvairesnėse srityse, pvz., vykdant mokslo tiriamąją veiklą ir atliekant mokslinius vertinimus, vykdant sistemingo monitoringo ir duomenų rinkimo programas. Šalys įsipareigojo gerbti, saugoti ir skatinti kultūrinį bei socialinį vietos gyventojų išskirtinumą, garantuoti stabilų jų gyvenimo lygį, ekonomišką bei racionalų žemės naudojimą ir sveiką, darnią viso regiono plėtrą, ypatingą dėmesį skiriant gaivalinių nelaimių keliamiems pavojams. Buvo susitarta sumažinti išmetamų teršalų kiekį ir taršos problemas Alpių regione, t. p. iš kitų regionų atnešamų kenksmingų medžiagų kiekį iki tokio lygio, kuris būtų nekenksmingas žmonėms, gyvūnams ir augalams. Įsipareigota mažinti kiekybinę ir kokybinę žalą dirvožemiui kontroliuojant eroziją ir ribojant dirbtinių dirvožemio dangų naudojimą, taikyti dirvožemiui nekenksmingus žemės ūkio ir miškininkystės metodus. Susitarimu siekiama išsaugoti arba atkurti ekologiškas vandens sistemas, ypač stengiantis neteršti ežerų ir upių, taikant natūralias hidraulinės inžinerijos metodikas, kai vandens energija naudojama atsižvelgiant į vietos gyventojų ir aplinkosaugos interesus; išsaugoti, sustiprinti ir atkurti miškų svarbą, ypač jų apsauginę funkciją, gerinant miškų ekosistemų atsparumą, taikant natūralius miškininkystės metodus ir vengiant bet kokio miškams žalingo poveikio. Šalys sutarė derinti turizmo ir rekreacinę veiklą su ekologijos ir socialiniais reikalavimais, riboti aplinkai žalingą veiklą, ypač saugant tyliąsias zonas, sumažinti transporto srautą per Alpes ir jo keliamus pavojus iki tokio lygio, kuris būtų nekenksmingas žmonėms, gyvūnams ir augalams bei jų buveinėms, diegti tokius energijos gamybos, tiekimo ir naudojimo būdus, kurie saugotų kaimo aplinką ir skatintų naudotis energijos taupymo priemonėmis. Siekiama sukurti Alpių regiono topografinius, geologinius ir klimato reikalavimus atitinkančią atliekų surinkimo, utilizavimo ir šalinimo sistemą, ypač didelį dėmesį skiriant veiklai be atliekų.
Protokolai ir deklaracijos
Pagrindinės nuostatos, konkretūs įsipareigojimai ir įgyvendinimo detalės yra išdėstyti Konvencijos 14 straipsnių ir 8 protokoluose.
1994 12 20 buvo priimti Teritorijų planavimo ir darnaus vystymosi, Ūkininkavimo kalnų vietovėse, Gamtos apsaugos ir kraštovaizdžio apsaugos protokolai, 1996 02 27 – Protokolas dėl kalnų miškų, 1998 10 16 – Turizmo, Energetikos ir Dirvožemio apsaugos protokolai, 2000 10 31 – Protokolas dėl Konvencijos įgyvendinimo transporto srityje.
Buvo priimtos deklaracijos dėl gyventojų ir kultūros, dėl klimato kaitos (IX Alpių konferencija, 2006), dėl tvarios ekonomikos skatinimo Alpėse (XIV Alpių konferencija, 2016), Innsbrucko deklaracija: klimatui neutralios ir klimatui atsparios Alpės 2050 (XV Alpių konferencija, 2019), dėl integruoto ir tvaraus vandens valdymo Alpėse ir dėl kalnų biologinės įvairovės apsaugos ir jos skatinimo tarptautiniu lygiu (XVI Alpių konferencija, 2020).
Konvencijos įgyvendinimą prižiūrinčios struktūros
Pagrindinis valdymo organas yra Konferencija, kuri prižiūri Konvencijos, jos protokolų ir jų priedų įgyvendinimą, priima jos pakeitimus, finansinius sprendimus, tvirtina sudaromas darbo grupes bei atlieka kitas funkcijas. Konferencijos šaukiamos kas dvejus metus, jos posėdžius rengia Konvencijai pirmininkaujanti valstybė (viena šalis pirmininkauja dvejus metus). Jungtinės Tautos, jos agentūros, Europos Taryba ir visos Europos šalys, tarpvalstybinės Alpių teritorinių valdžios institucijų asociacijos, atitinkamos nevyriausybinės organizacijos gali dalyvauti Alpių konferencijos posėdžiuose kaip stebėtojos. Oficialios Alpių konferencijos kalbos yra prancūzų, vokiečių, italų ir slovėnų.
Kaip vykdomoji institucija veikia Nuolatinis komitetas, kurį sudaro Konvenciją pasirašiusių valstybių atstovai. Nuolatinis komitetas rengia posėdžių programas ir siūlo darbotvarkę, sudaro darbo grupes, kurios turi suformuluoti protokolus ir rekomendacijas, koordinuoja jų veiklą, nagrinėja ir derina protokolų projektų turinį ir teikia siūlymus. Nuolatinio komiteto posėdžiai vyksta du kartus per metus.
Atitikties komitetas kas 10 m. skelbia ataskaitas apie Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą.
Nuolatinis sekretoriatas buvo įkurtas 2003. Būstinė – Innsbrucke (Austrija), filialas Bolzano-Bozeno autonominėje provincijoje (Italija). Sekretoriatas remia visas kitas Alpių konvencijos įsteigtas institucijas, teikia joms profesionalią logistinę ir administracinę pagalbą.
1163