Altãjaus krãšto lietùviai
Tremtinių mokytojų E. ir R. Stanevičių šeima prie savo žeminės Čeremšankoje, Solonešnojės rajone (1946)
1941 07 iš SSRS okupuotos Lietuvos į Altajaus kraštą atitremta 7230 Lietuvos gyventojų (dauguma lietuviai; dar buvo žydų, lenkų, rusų). Tai buvo visuomenės veikėjų, valdininkų, mokytojų, ūkininkų šeimos; daugiausia moterys, vaikai, seneliai. Dalis tremtinių buvo apgyvendinta Kalnų Altajaus autonominėje srityje (dabar Altajaus Respublika). Jie dirbo tarybiniuose ūkiuose, medžio apdirbimo įmonėse, plytinėse, statybose, kirto mišką, ruošė malkas. Gyveno bendruose barakuose, žeminėse, pas vietos gyventojus. Daug (ypač vaikų ir senelių) mirė nuo išsekimo, ligų (dizenterijos ir kitų). 1942 vasarą 2795 žmonės išvežti į Jakutiją (Lenos delta, Janos delta). 1947 daug tremtinių bandė slapta grįžti į Lietuvą (sugautieji buvo įkalinami arba grąžinami į tremtį). 1949, 1950 ir 1953 atvežta dar žmonių iš Lietuvos.
Tremtinių mokytojų E. ir R. Stanevičių šeima prie savo žeminės Čeremšankoje, Solonešnojės rajone (1946)
Po J. Stalino mirties (1953) lietuvių jaunimas studijavo Bijsko, Barnaulo, Gorno Altaisko aukštosiose ir specialiosiose mokyklose. 1955–58 dauguma tremtinių grįžo į Lietuvą. Dalis lietuvių krašte pasiliko, 1991 Barnaule įkurta Altajaus krašto lietuvių kultūros draugija. 1990–98 į Altajaus kraštą ir į Altajaus Respubliką vyko Vilniaus tremtinių bendrijos, palaikų parvežimo, kitos ekspedicijos ir buvę tremtiniai; Turočiake, Gorno Altaiske, Bijske, prie Jabogano (Kužurloje), Tengoje, Karakoboje, Oziornajoje, Šipicyne pastatė paminklinius kryžius, 1998 Bijske – paminklą tremtiniams lietuviams. 2011 ir 2012 Altajaus Respublikos tremties vietose lankėsi ir likusius tremtinių kapus tvarkė bendrijos Lemtis ekspedicijos.
Ongudajus – viena lietuvių tremties vietų Altajaus krašte (apie 1956)
1077