alternãcinė eildara, eiliavimas, kai kirčiuojamas kas antras eilutės skiemuo nepaisant natūralaus kalbos kirčio: ⏑⏑ (chorėjas), ⏑⏑ (jambas). Atsirado, kai susiformavo griežtas izosilabizmas. Alternacinė eilėdara buvo vartojama viduramžių lotynų, kurį laiką (šalia kitokių eiliavimo būdų) kitų tautų (prancūzų, vokiečių, lenkų) poezijoje. Alternacinės eilėdaros pavyzdžių randama 17 a. antros pusės ir 18 a. Mažosios Lietuvos religinėje poezijoje. Iš alternacinės eilėdaros formavosi silabotoninė eilėdara (jos dviskiemeniai metrai). Pastangos šią eilėdarą keisti silabotonine Mažojoje Lietuvoje ryškios nuo D. Kleino giesmyno reformos (1666), Didžiojoje Lietuvoje – nuo 19 a. pradžios. Tai matyti kai kuriuose A. Strazdo, S. Stanevičiaus, V. Ažukalnio-Zagurskio, K. Aleknavičiaus, A. Baranausko, A. Vienažindžio eilėraščiuose, ypač 19 a. pabaigos poezijoje, kurioje įsitvirtino silabotoninė eilėdara.
3141