alternatyvióji sociològija, 20 a. antros pusės sociologijos kryptis, visuomenės pažangos pagrindu laikiusi ne socializaciją, o jos pertrūkius, jaunimui atsisakius laikytis susiformavusių elgesio normų. Kritikavo utilitariškumą, pragmatizmą, vartotojišką orientaciją, masinę kultūrą. Politinę revoliuciją ir reformizmą priešpriešino sąmonės revoliucijai. Užėmė tarpinę poziciją tarp kultūros sociologijos ir empirinės sociologijos. Kritikavo akademinę sociologiją ir taikomąją sociologiją, kurios prisitaiko prie valdžios struktūrų ir siūlo asmenybei prisitaikyti prie socialinių institucijų ir normų. Analizavo asmenybės ir socialinių vaidmenų konfliktą, teigė tam tikro atstumo tarp jų būtinybę, kad asmenybė nesusitapatintų su vaidmenimis ir galėtų stiprinti saviraišką. Alternatyviosios sociologijos požiūriu, tai padeda asmenybei neprarasti individualumo ir dvasinės nepriklausomybės. Alternatyvioji sociologija iš dalies padėjo plėtoti kultūros heterogeniškumą ir atvirą pilietinę visuomenę. Susiformavo 7 dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų Europoje po čia vykusio jaunimo maišto. Nuo 8 dešimtmečio įtaka silpnėjo. Atstovai: A. Gouldneris, C. Reichas, T. Rozzakas (Jungtinės Amerikos Valstijos).
2821