altõrius (lot. altaria < altus – aukštas + ara – aukuras), krikščionių bažnyčioje – garbingiausia, paprastai paaukštinta vieta su tam tikros formos stalu, kur laikomos pamaldos ir atnašaujama šv. Mišių auka; Jėzaus Kristaus kryžiaus ir karsto simbolis, susijęs su Paskutine vakariene. Naujajame Testamente altorius traktuojamas kaip Jėzaus Kristaus kryžius, karstas bei uola, t. y. tikėjimo stiprybė (1 Kor 10, 4, Apd 4, 11). Apaštalas Paulius jį vadino Viešpaties stalu (1 Kor 10, 21), Bažnyčios tėvai siejo su Jėzaus Kristaus auka. Ankstyvojoje krikščionybėje altorius buvo tik paprastas stalas (mensa), prie kurio melstasi per agapes. 4 a. pradėjus statyti bažnyčias altorius tapo svarbiausia jų dalimi; altorius imta įrenginėti iš akmens arba metalo, dažniausiai rytinėje bažnyčios pusėje (prisikėlusio Jėzaus Kristaus ir antrojo atėjimo simbolis), t. p. kankinių ir šventųjų laidojimo vietose. Su kankinių kultu susiję karsto, sarkofago formų altoriai, į kuriuos nuo 9 a. dedamos šventojo relikvijos. 4–6 a. virš mensos imta statyti ciboriją.
popiežiaus gotikinis altorius Šv. Jono bazilikoje Romoje (1367)
Ankstyvaisiais viduriniais amžiais pradėta statyti po keletą altorių, skirtų šventųjų garbei: presbiterijoje – didįjį altorių, šoninėse navose ir koplyčiose – šoninius altorius (Magdeburgo katedroje jų yra 48). Nuo ankstyvųjų vidurinių amžių siena už mensos puošta audiniais, vėliau paveikslais.
Katalikų bažnyčiose apie 11 a. susiformavo altoriaus antstatas retabulas, su mensa jungtas sienele predela. Gotikos laikais daryti spintiniai retabulai su atidaromais sparnais, puoštais tapybos paveikslais, reljefais (triptikas, pentaptikas). Renesanso epochoje susiklostė priesieniniai architektūrinių formų kelių tarpsnių altoriai, jie buvo puošiami apvaliosiomis skulptūromis, reljefais, tapybos paveikslais, polichromija, auksuojami; ant mensos statytas tabernakulis (tokie altoriai plito iki 20 a. vidurio). Kompozicijos sudėtingumu, puošnumu pasižymi barokiniai altoriai su didinga glorija viršuje. Rokokiniai altoriai grakštesni, klasicistiniai – taisyklingų formų, saikingai dekoruoti.
Po Vatikano II susirinkimo grįžtama prie ankstyvosios krikščionybės tradicijos: bažnyčioje paprastai įrengiamas vienas, atgręžtas į žmones, altorius – atnašavimo stalas (vienu metu aukojamos tik vienerios šv. Mišios); taip išreiškiamas tikėjimas, kad Jėzus Kristus dalyvauja su visais šv. Mišių aukoje. Bažnyčioje privalu turėti pašventintą nešiojamą, geriausia medinį, altorių. Kai jo nėra, Eucharistija gali būti švenčiama patiesus mažą servetėlę (korporalą) ant baltai uždengto stalo.
Protestantų Bažnyčioje altorius yra stalas, ant kurio švenčiama Eucharistija.
Stačiatikių Bažnyčioje altoriumi vadinama paaukštinta cerkvės rytinė dalis, atskirta ikonostasu. Simbolizuoja dangiškąjį pasaulį, kurio šeimininkas – Dievas, bei Jėzaus Kristaus kančios, nukryžiavimo ir prisikėlimo vietą. Į ją gali įeiti tik šventikai, diakonai, berniukai ir vyrai, gavę šventiko palaiminimą.
Altorius Lietuvoje
barokinis didysis altorius Smilgių bažnyčioje (Panevėžio rajono savivaldybė; 18 amžius)
Lietuvoje seniausi išlikę katalikų bažnyčių altoriai yra renesansiniai: mūriniai Šv. Mykolo bažnyčios (Vilniuje, 17 a. pradžia) ir mediniai (Skarulių bažnyčios, 17 amžius). Daugiausia yra 18 a. puošnių, sudėtingos kompozicijos barokinių altorių ir jų ansamblių (mūriniai Liškiavos, Tytuvėnų, t. p. Šv. Jonų, Šv. Dvasios, Šv. Teresės bažnyčių Vilniuje, medinis Smilgių bažnyčios). Klasicistinių altorių yra palyginti nedaug (Vilniaus arkikatedros didysis, Pivašiūnų bažnyčios). 19 a.–20 a. pirmoje pusėje pastatyta neogotikinių altorių (Rokiškio bažnyčios, architektas J. Verneris, skulptorius J. Gojersas). 20 a. pabaigoje įrengta minimalistinių formų altorių (Palaimintojo J. Matulaičio bažnyčios Vilniuje, architektas G. Baravykas).
Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos didysis altorius (pirmame tarpsnyje – paveikslas Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu 18 a., antrame – skulptūrinė kompozicija Nukryžiavimas 20 a. pradžia)
1988
676
193