alùdariai, alaus darytojai. Apie aludarių verslą Lietuvoje daugiausia žinių yra iš 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės. Aludarius šeimininkai (dažniausiai kaime) kviesdavosi prieš didelius pobūvius (krikštynas, vestuves), talkas, kai kada ir per laidotuves. Parapijoje ar apylinkėje būdavo 2–3 garsūs aludariai. Jais buvo grytelninkai arba stambesnių ūkininkų sūnūs. Paprastai aludarį šeimininkas kviesdavosi visai savaitei: tris dienas darė alų, dvi–tris dienas – vaišino svečius (alų nešiojo į stalą, pilstė), vieną – tvarkė aludarystės rykus. Geri aludariai alaus recepto neatskleisdavo. Už darbą šeimininkas atsilygindavo rugių pūru, medžiaga marškiniams (stuomeniu), sumokėdavo du–tris rublius (iki 1914), šeimininkė pridėdavo paviržio. Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje (ypač Biržų apylinkėse) aludariai ir dabar kviečiami patalkinti per didelius pobūvius.
košiamas alus (Svideniai, Kupiškio valsčius, Panevėžio apskritis, apie 1935, fotografas Balys Buračas; © Šiaulių Aušros muziejus)
aludaris; alus
2691