Hermanis Alvis (Alvis Hèrmanis) 1965 04 27Ryga, latvių teatro režisierius, aktorius, scenografas. 1981–82 lankė studiją Rygos pantomima (vadovas Robertas Ligeris, 1931–2013). 1985 baigė Kino aktoriaus studiją prie Rygos kino studijos (pedagogai A. Liniņis, Aina Matīsa, g. 1938). 1988 baigė Latvijos konservatoriją Rygoje (aktorinį meistriškumą, pedagogai M. Ķimele, Edmundas Freibergas, g. 1948, Imantas Adermanis, 1930–96, M. Tenisonas), 1989–90 stažavo Paryžiuje, 1990–92 Niujorke. Nuo 1993 Naujojo Rygos teatro režisierius (nuo 1997 ir meno vadovas).
Alvis Hermanis
A. Hermanis. J. Mediņio operos Ugnis ir naktis spektaklio scena (1995; centre Spyduola – Solveiga Raja; dirigentas Aleksandras Viļumanis, dailininkas A. Hermanis; Latvijos nacionalinė opera)
Režisavo daugiau kaip 70 dramos ir operos spektaklių Latvijos ir užsienio (Austrijos, Belgijos, Italijos, Prancūzijos, Rusijos, Šveicarijos, Vokietijos) teatruose, kai kuriems jų sukūrė scenografiją. Pastatė nemažai spektaklių pagal rusų klasikos (A. Čechovo Žuvėdra 1996, vaidino Trigoriną, 1996 rodytas Vilniuje, 2019, Platonovas 2011, A. Puškino Pikų dama 1998, N. Gogolio Revizorius 2002, 2015, Oblomovas 2011, pagal I. Gončiarovą, Oneginas. Komentarai 2012, pagal A. Puškiną) ir šiuolaikinių (Ledas. Kolektyvinis knygos skaitymas pasitelkus vaizduotę Rygoje 2005, pagal V. Sorokiną, Sonia 2006, pagal Tatjaną Tolstają, 2012 rodytas Vilniuje) rašytojų kūrinius. Kiti svarbesni 10 dešimtmečio spektakliai: J. Mišimos Markizė de Sad (1993), Dorijano Grėjaus portretas (1994, pagal O. Wilde’ą), Tranzitas 2000 (1995), A. Arbuzovo Mano vargšas Maratas (1997), T. Stopardo Arkadija (1998), 20 amžius. „Vision Express“ (1999, 2000 rodytas Vilniuje).
A. Hermanis. Spektaklio Ilgas gyvenimas scena (2004, dailininkė Monika Pormale, Naujasis Rygos teatras; Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos)
Nuo 21 a. pradžios statė spektaklius pasitelkdamas kolektyvinės kūrybos metodą, juose nagrinėjo nacionalinės tapatybės temą, kritiškai aptarė socialinius ir politinius reiškinius: Ilgas gyvenimas (2003, 2004 rodytas Vilniuje), Latviškos istorijos (2004), Latviška meilė (2006), Tylos garsas (2007), Šukšino istorijos (2008), Gorbačiovas (2020, abu Nacijų teatre Maskvoje), Senelis (2009), Juodas pienas, Ziedonis ir visata (abu 2010), Istorinių tyrimų komisija (2019). 2015 režisavo monospektaklį Brodskis / Baryšnikovas (2019 rodytas Vilniuje), 2019 – spektaklį Baltas sraigtasparnis (apie popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimą). Kiti svarbesni šio laikotarpio spektakliai: Moterys ir vyrai (2021, pagal Majos Zade’s pjesę Status quo), Margaritos Ziedos Viskas po dangumi, Post scriptum, Žižekas. Petersonas. Amžiaus dvikova (visi 2022). A. Hermanio kūrybai būdinga naujos teatro kalbos paieškos, netradicinės režisūros priemonės, aktorių meistriškumas.
Pastatė operos spektaklių; svarbesni: J. Mediņo Ugnis ir naktis (1995), G. Verdi Trubadūras (2014) ir Du Foskariai (2016), G. Puccini Toska (2014), L. Janáčeko Jenufa (2014, 2023), H. L. Berliozo Fausto pasmerkimas (2015), R. Strausso Danajos meilė ir G. Puccini Madam Baterflai (abu 2016), R. Wagnerio Parsifalis (2017) ir Lohengrinas (2018).
Sukūrė vaidmenų kino filmuose.
Parašė knygą Dienoraštis: 2015/2016 (Dienasgrāmata: 2015/2016, lietuvių kalba 2018).
Europos teatro premija Už naująsias teatro realybes (2007), Baltijos Asamblėjos premija (2014).
1706