Alžỹro choreogrãfija ir teãtras. Alžyro teatro ištakos – žodinės kultūros tradicijoje, rateliuose (halka), žaidimuose, švenčių apeigose ir ceremonijose. Ypač populiarūs buvo teatralizuoti žaidimai, satyrinio pobūdžio šešėlių teatras – gravagouz (1843 prancūzų valdžios uždraustas), artimi senosios literatūros formoms dialogai ir replikos. 20 a. pradžioje pradėjo formuotis profesionalusis baletas, dramos vaidinimus rengė daugiausia prancūzų režisieriai ir aktoriai. 20 a. 3 dešimtmetyje suburta teatro trupė (vaidino arabų kalba), 1926 pastačiusi dramaturgo A. Sellali (slap. Allalu, g. 1902) pjeses Džeka (Tūkstančio ir vienos nakties motyvais) ir Bu Aklino vedybos. Trupės repertuare vyravo farsai, moralizuojamosios pjesės, skečai; spektakliuose daug dainų, šokių, koncertinių intarpų, jaučiama commedia dell’arte, Molière’o teatro įtaka. 20 a. 5 dešimtmetyje įkurta dramos trupių Tlemsene, Orane, Konstantinoje, statyta jaunų Alžyro (Ruišedo, Al Hassani, K. Yacine’o, g. 1929) ir užsienio dramaturgų kūrinių. Į Tunisą emigravę aktoriai 1954 įsteigė Alžyro meno ansamblį, vaidinusį Alžyro dramaturgų (H. Krea, K. Buhazero ir kitų) kūrinius. Po 1963 jau Alžyre iš šio ansamblio suformuotas Alžyro nacionalinis teatras (vadovas režisierius M. Katebas); suvalstybinti al Annabos, Konstantinos, Sidi bel Abbeso, Orano teatrai. Aktoriams rengti 1964 įkurtas nacionalinis dramos meno institutas (1973 uždarytas, 1986 atkurtas). 7 dešimtmečio pabaigoje profesionalusis teatras tapo nepopuliarus, populiaresni buvo mėgėjų teatrai; vyko jų kasmetiniai festivaliai. Po 1980 atgimė profesionalieji teatrai: buvo atidaryti Bedžaijoje ir Batnoje, 1985 suorganizuotas pirmasis jų festivalis. Veikia nevalstybinių dramos trupių, baleto trupė (šokama dažniausiai pagal alžyriečių ir Vakarų Europos kompozitorių muziką).
237
Alžyro kultūra