amata, gamybinė veikla, pagrįsta kvalifikuotu amatininkų darbu ir paprasta technika, tenkinanti individualius vartotojų poreikius.
Amatų formos
Natūriniam ūkiui būdinga namų pramonė (vadinama ir namų amatais), teikianti dirbinius ūkiui, kurio narių jie buvo pagaminti; jos elementų daugelyje šalių išliko iki šiol. Kitos labiau išplėtotos amatų formos yra dirbinių gamyba ir paslaugos pagal užsakymą, atliekamą iš gamintojo arba užsakovo medžiagos, bei amatinė gamyba rinkai (amatų pramonė).
Pastaruoju atveju gaminiai į rinką dažniausiai patenka per supirkėjus-prekybininkus, kartais kilusius iš pačių amatininkų. Atskirti nuo realizacijos rinkos, vėliau ir nuo žaliavų rinkos amatai pasidarė priklausomi nuo kapitalo. Ilgainiui supirkėjas tapo įmonininku, o amatinė gamyba rinkai – amatų pramone.
Amatų raida
medžio drožybos amatai (Tailandas)
Amatai atsirado pirmykštėje bendruomenėje, kurios nariai gamino medžioklės bei buities reikmenis – lankus ir strėles, indus, papuošalus, iš pradžių (paleolite) grubius iš medžio ir akmens, vėliau (neolite) tobulesnius iš akmens; audė audinius, siuvo drabužius. Šio laikotarpio pabaigoje atsirado metalų gamyba ir apdirbimas. Įvairūs darbo įrankiai, ginklai buvo gaminami iš bronzos, nuo antro–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų – ir iš geležies. Ilgainiui amatų dirbiniai vis dažniau buvo skiriami mainams. Yrant pirminei bendruomenei amatai tapo atskira ūkinės veiklos sritimi.
Vergovės laikais amatų technika ir specializacija toliau tobulėjo, susikūrė naujos amatų rūšys (geležies rūdos, aukso, sidabro gavyba; verpimas atsiskyrė nuo audimo; savarankiškomis virto drabužių, papuošalų, ginklų gamyba). Feodalizmo laikotarpiu feodalų ir valstiečių ūkius būtinais buities dirbiniais ir padargais aprūpindavo daugiausia namų amatai. Plečiantis visuomeniniam darbo pasidalijimui, prekiniams piniginiams santykiams plėtojosi dirbinių gamyba pagal užsakymus ir rinkai. Amatai pirmiausia suklestėjo Bizantijoje, Indijoje, Persijoje, Egipte, Sirijoje ir Vidurinės Azijos šalyse. Jose jau pirmame tūkstantmetyje buvo miestų, kuriuose amatai (brangių audinių, ginklų, juvelyrinių dirbinių gamyba) buvo labai išplėtoti. Aukšto lygio amatai buvo Kinijoje (popieriaus gamyba žinoma nuo 2 a., porceliano – nuo 3 a., parako – nuo 11 a., spauda – nuo 11 amžiaus).
Vakarų ir Vidurio Europoje (ypač Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje) miestų amatai sparčiau plėtojosi 11–12 a.; 13–14 a. amatininkai jau dirbo tolimajai rinkai. Rusijoje amatų raida spartesnė nuo 15 amžiaus. Šiai šaliai būdinga didelė kaimo amatų įvairovė. Įvykus pramonės perversmui mašinų technika išstūmė amatus iš svarbiausių gamybos šakų. Amatai ilgiau išliko kaime, t. p, gamybos šakose, susijusiose su individualiais užsakymais, prabangos reikmenų gamyba, remonto darbais. Ekonomiškai silpnose šalyse amatai dar plėtojasi, naudoja laisvą darbo jėgą, kurios negali panaudoti kitos ūkio sritys. Amatų sferoje sėkmingai plėtojamos įvairios kooperacijos formos; tai šiek tiek padeda atsilaikyti prieš stambiojo kapitalo ekspansiją.
Sovietinio bloko šalyse amatininkai buvo vienijami į verslinės kooperacijos įmones. Šioms šalims perėjus į rinkos ekonomiką amatų įmonės tapo asmeninės nuosavybės objektu; amatų plėtros galimybes lemia konkurencija.
Amatai Lietuvoje
tošininkai XV tarptautiniame eksperimentinės archeologijos festivalyje Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (2014)
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje nuo 1 a. buvo gaminami geležiniai įrankiai, ginklai, žalvario, stiklo, sidabro papuošalai. Paplito puodininkystė, medžio dirbinių gamyba, 2–4 a. – audimas. Feodalizmo laikotarpiu natūrinio ūkio sąlygomis reikšmingiausi buvo namų amatai. 13–14 a. paspartėjo amatų atsiskyrimas nuo žemės ūkio; amatai tapo savarankiška ūkio šaka. Lietuvos didieji kunigaikščiai skatino amatų plėtrą miestuose. Vyravo audimo, batsiuvystės, kailiadirbystės ir kiti amatai. Pradėjus kviestis užsienio amatininkus (14 a. pradžioje) amatų raida dar paspartėjo. Amatai ir prekybos plėtotė skatino miestų (Vilniaus, Kauno, Trakų, Kėdainių, Merkinės, Ariogalos ir kitų) augimą.
14–15 a. amatai buvo jau gerokai specializuoti (ypač įrankių, namų apyvokos daiktų, audinių, drabužių, ginklų, papuošalų gamyba). 15–16 a. kūrėsi cechai. Jie gynė amatininkų interesus ir rengė amatininkus. 16 a. pradėta gaminti dailiuosius stiklo dirbinius, plėtota auksakalystė, pakilo keramikos ir audimo amatų lygis. Lietuvos Statutuose (1529 ir 1588) minimi 25 amatai. 17 a. antroje pusėje dėl karų sukeltos ūkio suirutės amatai smuko, daugumą prekių Lietuvos ir Lenkijos Valstybės bajorai įveždavo iš užsienio be muitų ir pardavinėjo savo valdose. Amatai vėl ėmė kilti 18 a. antroje pusėje–19 a. pirmoje pusėje. Amatų centrai buvo Kaunas, Klaipėda, Raseiniai, Ukmergė ir kiti miestai, didžiausias – Vilnius.
papuošalų gamintojas XV tarptautiniame eksperimentinės archeologijos festivalyje Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (2014)
Panaikinus baudžiavą kai kuriuose Lietuvos miestuose įsteigtos amatų mokyklos. Stiprėjanti pramonė pradėjo stumti amatus iš kai kurių maisto produktų perdirbimo, tekstilės ir metalo apdirbimo sričių. Vis dėlto amatai dar ilgai vyravo aprangos gamyboje, auksakalystėje, maisto produktų perdirbimo ir kitose srityse (lentelė).
1
19 a. pabaigoje Lietuvoje amatams teko apie 54 %, 1939 daugiau kaip 25 % bendrosios pramonės produkcijos. 1939 buvo apie 35 000 amatų dirbtuvių. Sovietinės okupacijos metais amatininkai dirbo verslo artelėse (iki 1960), jas panaikinus – buitinio aptarnavimo kombinatuose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę amatai papildė smulkųjį ir vidutinį verslą.
2181