amatiniñkai, išmokę amatų asmenys, gaminantys pagal individualius užsakymus arba rinkai vartojimo reikmenis, teikiantys paslaugas, atliekantys įvairų remontą. Dirba dažniausiai naudodami nesudėtingus įrankius arba techniką ir savo arba užsakovo medžiagas.
Istorija
tunisietis amatininkas audžia kilimą (Kairuanas, Kairuano vilajetas, Tunisas)
Ankstyvesnėse epochose amato mokė patyrę tos srities meistrai, nuo 19 amžiaus buvo mokoma amatų mokyklose, profesiniuose techniniuose kursuose. Amatams tapus atskira ūkinės veiklos sritimi ilgainiui vis daugiau buvo gaminama mainams. Vergovės laikotarpiu daug vergų, išmokytų amato, tenkino vergvaldžių poreikius. Graikijos ir Romos imperijos miestuose buvo steigiamos specialios dirbtuvės ergasterijos pramonės dirbiniams gaminti, buvo ir pavienių amatininkų, dirbusių pagal užsakymus. Feodalizmo laikotarpiu didelių dvarų amatai buvo jau gerokai specializuoti.
Visuomeniniam darbo pasidalijimui griaunant natūrinį ūkį didėjo miestų amatininkų reikšmė. Įrankiai, medžiagos, dirbtuvės buvo miestų amatininkų asmeninė nuosavybė, todėl jie ekonomiškai mažiau priklausė nuo feodalo negu valstiečiai amatininkai. Priešindamiesi feodalams, neretai sukildami, miestų amatininkai su kitais miestiečiais išsikovojo asmeninę laisvę ir savivaldą. Miestuose susidarė palankios sąlygos darbo įrankiams tobulinti, profesiniams įgūdžiams kaupti, amatininkams mokyti. Dvarų amatininkai ilgainiui tapo duoklininkais, persikraustė į miestelius ir miestus. Bendriems interesams ginti Vakarų Europos amatininkai būrėsi į cechus (10 amžiaus pabaigoje Italijoje, 11–12 amžiuje Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje). Bizantijoje, Artimųjų ir Vidurinių Rytų šalyse, Indijoje, Kinijoje, Japonijoje amatininkai vienijosi į organizacijas, iš dalies panašias į cechus. Rusijoje tik atskiruose amatuose buvo cechų savivaldos elementų.
suomių amatininkas pristato savo medžio dirbinius (Turku, Pietvakarių Suomijos regionas, Suomija)
19 amžiaus pabaigoje ir ypač 20 amžiuje pradžioje didėjant pramoninės gamybos ir kapitalo koncentracijai bei centralizacijai amatininkų ekonominės pozicijos sumenko. Amatininkai jungėsi į verslo kooperatyvus ir kitas profesines organizacijas. Daugiau amatininkų išliko ekonomiškai silpnose šalyse, tačiau jų ekonominė padėtis nelengva. Nemažai amatininkų dirba turizmo ir poilsio srityse.
Amatininkai Lietuvoje
juostų dirbtuvė Skapiškyje (1923; © Kupiškio etnografijos muziejus)
Lietuvoje 1 amžiuje pradėta lydyti geležį, gaminti iš jos darbo įrankius ir ginklus, sidabruoti metalinius dirbinius. Amatininkų sodybos telkėsi aplink pilis. Feodalizmo laikotarpiu vieni amatininkai buvo baudžiauninkai, kiti – laisvieji žmonės. Jų specialybės buvo nesudėtingos – kalviai, račiai, lentų pjovėjai, dailidės, mūrininkai, siuvėjai. Laisvieji amatininkai sudarė pagrindinę dalį miestiečių, turėjo geresnes sąlygas meistriškumui tobulinti, specializuotis, ypač po to, kai 14 amžiuje daug jų buvo pakviesta iš užsienio, daugiausia iš Vokietijos.
Pirmieji į cechą susitelkė auksakaliai – 1495 susikūrė Vilniaus auksakalių cechas (pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje). 16 amžiuje susijungę į cechus miestų amatininkai jau buvo svarbiausi prekių gamintojai. Istoriniuose šaltiniuose minimi kalviai, mūrininkai, siuvėjai, plytininkai, kailiadirbiai, odininkai, račiai, kubiliai, puodžiai, degutininkai, anglininkai, rūdininkai, ginklininkai, dailidės. 17 amžiuje antroje pusėje, kai dėl karų sukeltos ūkio suirutės dalis cechų išnyko, daug miestų amatininkų ėmė verstis žemdirbyste, kiti tapo keliaujančiais amatininkais, dažniausiai savo paslaugas teikusiais kaimo gyventojams.
audėjų kursai Subačiuje (© Kupiškio etnografijos muziejus)
iš degutinės duobės vyras išima anglis (fotografas Stasys Vaitkus, 1937; © Šiaulių Aušros muziejus)
Lietuvos kaimuose daugiausia buvo siuvėjų, dailidžių, stalių, kubilių, račių, skiečių, dievdirbių, mažiau – kailiadirbių, batsiuvių, pakinktininkų, kalvių, puodžių, krosnininkų, akmenkalių, skardininkų, stiklių. Miesteliuose buvo pagal užsakymą verpiančių ir audžiančių moterų. Dauguma amatininkų dirbdavo savo namuose, staliai, stogdengiai, krosnininkai – užsakovo sodyboje. Klumpdirbiai ir siuvėjai buvo kviečiami į namus, kad aprūpintų visą šeimyną. Kaimų ir miestelių amatininkai dirbo pavieniui, kartais turėjo keletą mokinių. Didelę amatininkų dalį sudarė lietuviai; amatu vertėsi ir žydai, vokiečiai, totoriai, rusai (vietiniai bei atvykusieji iš Rusijos).
Buvo ir jurisdikų (jos gyvavo iki 18 amžiaus pabaigos) amatininkų, kurie neretai pažeisdavo cechų privilegines teises. Cechai išsilaikė iki 19 amžiaus pabaigos (Kauno gubernijos miestuose jie panaikinti 1888, kitose gubernijose – 1893). Keliaujančių amatininkų išliko iki 20 amžiaus vidurio. 19 amžiuje miesto amatininkų gausėjo, didėjo jų specializacija (1 ir 2 lentelės). 1897 Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijose buvo 106 000 amatininkų, 1895 Klaipėdos krašte – 7300. 1/3 amatininkų gyveno miestuose (Vilniuje – 18 000). Amatininkai daugiausia gamino audinius ir aprangą, dirbo statybos darbus, apdorojo metalus ir medį.
batų siuvimo artelės batsiuviai (1934; © Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus)
1
2
Kauno mūrininkų ir tinkorių darbininkų profesinės sąjungos žurnalas Lietuvos mūrininkas (1933 nr. 1; © Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
19 amžiaus pabaigoje pagausėjo amatų dirbtuvių, kuriose dirbo ir samdinių. Jų išliko ir po Pirmojo pasaulinio karo (Vilniaus krašte 1935 buvo 11 349 amatininkai ir 9823 amatų dirbtuvės). Pasaulinės ekonominės krizės metais apie 25 % amatininkų liko be darbo. 1939 buvo apie 70 000 amatininkų, iš kurių 30 % vertėsi amatu kaip pagalbiniu verslu. Siuvėjai sudarė 26,1 %, kalviai 11,4 %, batsiuviai 8,2 % visų amatininkų. Iš viso amatininkų dirbtuvėse dirbo apie 10 000 samdomų darbininkų. Sovietinės okupacijos metais beveik visi amatininkai buvo suburti į verslo arteles.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę amatų įmonės tapo asmeninės arba bendrosios dalinės nuosavybės objektais, amatininkai – įmonių savininkais arba samdomais darbininkais. Amatininkų skaičiaus dinamika labai priklauso nuo smulkiajam ir vidutiniam verslui taikomų mokesčių, kitų ekonominių bei socialinių sąlygų.
Rokiškio dvaro vežikas Stanislovas Kviklys (1920; © Rokiškio krašto muziejus)
pynėja tarptautiniame eksperimentinės archeologijos festivalyje Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (2014)
2181
L: H. Łowmiański Akty cechów wileńskich Wilno 1939.