amat prãmonė, vėlesnė išplėtota amatų forma, ankstyvoji pramoninės gamybos stadija.
Amatų pramonės samprata
Nuo amatų pirmųjų išplėtotų formų (namų pramonės ir gamybos pagal užsakymus) amatų pramonė skyrėsi tuo, kad produkcija buvo gaminama vietinei arba tolimajai rinkai. Savo produkciją vietinėje rinkoje amatininkas galėjo realizuoti ir pats, tolimojoje rinkoje tik per tarpininkus – prekybininkus. Palyginti su stambiąja pramone, amatų pramonės technikos lygis ir darbo našumas žemesni.
Pagrindinis veiksnys, lėmęs amatų pramonės atsiradimą, buvo amatininkų atskyrimas nuo pardavimo, o vėliau ir nuo žaliavų rinkų.
Istorija
13–15 a. amatų pramonės centrų atsirado Vakarų Europoje. Florencija, Briugė, Gentas, Milanas, Niurnbergas ir kiti miestai gamino ir tiekė tolimajai rinkai audinius, metalo, stiklo gaminius ir kitas prekes. Vėliau panašūs procesai vyko ir Rytų Europoje, Azijoje, Amerikoje.
19 a. su amatų pramone ėmė konkuruoti stambioji pramoninė gamyba, kurios atsiradimą lėmė kapitalo koncentracija ir naujos, mašinų darbu paremtos, technologijos. Ilgiausiai amatų pramonė išliko tose gamybos šakose, kur buvo susiklosčiusios senos tradicijos ir produkcija pagaminama primityvia įranga. Iki 19 a. antros pusės praktiškai visus aprangos gaminius (drabužius ir avalynę) pasaulyje gamino amatų pramonė ir individualūs amatininkai. Atsiradus siuvamosioms mašinoms (19 a. 6 dešimtmetyje) amatininkų dirbtuves padėjo išstumti aprangos gamybos fabrikai. Įvairiose šalyse šie procesai vyko nevienodu tempu, pvz., Rusijoje dar 1913 iš 68 mln. porų odinės avalynės apie 60 mln. porų (arba 88 %) pagamino amatininkų dirbtuvės ir pavieniai amatininkai.
Tradicinės amatų pramonės šakos Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ypač sparčiai nyko po Antrojo pasaulinio karo, bet aptarnavimo sferoje atsirado naujų amatų pramonės įmonėlių. Ekonomiškai silpnose Afrikos ir Azijos šalyse amatų pramonė po Antrojo pasaulinio karo netgi plėtėsi.
Amatų pramonė Lietuvoje
Lietuvoje amatų pramonė labiausiai buvo išsiplėtojusi 19 a. ir 20 a. pradžioje. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų dėl pramonės koncentracijos amatų pramonė ėmė nykti, bet jos produkcija dar sudarė apie 25 % bendrosios pramonės produkcijos (daugiausia siuvimo ir avalynės gamybos sričių). 1939 viduryje iš 61 Lietuvoje veikusios avalynės ir veltinių įmonės tik keturiose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų; likusias 57 iš esmės galima priskirti amatų pramonei.
Sovietinės okupacijos metais amatų pramonė buvo sutelkta verslinės kooperacijos įmonėse. 1941 viduryje joms priklausė 13 800 įvairių amatininkų (295 artelės, 760 dirbtuvių), 1945 – 2400, 1950 – 7500, 1959 – 10 300. Jie gamino plataus vartojimo prekes iš vietinių ir antrinių žaliavų, teikė gyventojams buitines paslaugas, siuvo drabužius, avalynę, gamino galanteriją, žaislus, kai kuriuos maisto produktus, žemės ūkio ir statybos reikmenis. Jų produkcija sudarė apie 4 % bendrosios pramonės produkcijos. 1960 visoje SSRS verslinė kooperacija buvo likviduota. Paskutiniaisiais SSRS egzistavimo metais vėl pradėjo kurtis kooperatyvai.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje sunyko daug didelių įmonių, susikūrė naujų, mažesnių. 2019 metais iš 7990 pramonės įmonių 5013 įmonių (arba 62,7 %) dirbo ne daugiau kaip po devynis darbuotojus (iš viso 17 344 žmonės, vidutiniškai po 3,46 kiekvienoje įmonėje), 1141 įmonėje (arba 14,3 %) po 10–19 darbuotojų (iš viso 15 576, vidutiniškai po 13,65 kiekvienoje). Pagal analogiją su Vakarų Europos įmonėmis daugumą šių įmonių galima priskirti amatų pramonei.
L: Statistikos biuletenis Kaunas 1939; Lietuvos statistikos metraštis Vilnius 1998.
2687
-amatinė gamyba