Ambasãdorių konfereñcija, Antantės Aukščiausiosios Tarybos nutarimu sudaryta vadovaujamoji institucija, 1919–31 veikusi Paryžiuje. Turėjo įgyvendinti Versalio taikos sutartį (1919).
Į Ambasadorių konferenciją įėjo Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadoriai Prancūzijoje, pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras. Pirmasis pirmininkas G. B. Clemenceau. Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Prancūzijoje dalyvavo kaip stebėtojas. Apeidama Tautų Sąjungą Ambasadorių konferencija tarptautinius klausimus sprendė daugiausia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos naudai. 1919 04 08 į Ambasadorių konferenciją kreipėsi Mažosios Lietuvos tautinė taryba – prašė Mažąją Lietuvą autonomijos teisėmis prijungti prie Lietuvos. 1922 12 20 konferencija pranešė Lietuvos vyriausybei, kad pripažįsta Lietuvą de jure. 1923 02 16 perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą. 1923 03 15 pripažino Lenkijos valda šios užgrobtą Vilniaus kraštą (Lietuva šio nutarimo niekada nepripažino; Vilniaus klausimas). 1924 05 08 Ambasadorių konferencija pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, kuria Lietuvai autonomijos teisėmis buvo perduotas Klaipėdos kraštas.
Ambasadorių konferencijos rašto Lietuvos ministrui pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui E. Galvanauskui apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą de jure nuorašas (1920 12 20; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1083