didžioji ameba
amèbos (Amoebina), šakniakojų (Rhizopoda) potipio protistų būrys. Gyvena gėluose vandenyse ant augalų, pūvančių lapų, kai kurios – dirvoje, rečiau jūrose; yra ir parazitinių rūšių. Kūnas – plika, kintančios formos ląstelė, iki 50 µm dydžio. Kai kurios (didžioji ameba) būna iki 0,6 mm, didžiausios (Pelomyxa sp.) – iki 2–3 mm dydžio. Citoplazmoje du sluoksniai: išorinis (ektoplazma) – klampus, vienalytis, skaidrus, o vidinis (endoplazma) – skystesnis, grūdėtas. Amebos turi vieną arba daug branduolių. Juda ir gaudo maistą pseudopodijomis. Minta fagocitozės būdu bakterijomis, smulkiais dumbliais, protistais. Ląstelės viduje iš citoplazmos išsiskiria virškinimo sultys, susidaro virškinančioji vakuolė, kurioje maisto dalelės ištirpsta. Amebos gali maitintis ir vandenyje ištirpusiomis organinėmis medžiagomis (pinocitozės būdu). Vandens perteklių ir medžiagų apykaitos produktus iš ląstelės šalina pulsuojančioji vakuolė. Dauginasi skilimo būdu arba lytiškai. Nepalankiomis sąlygomis sudaro cistas. Kai kurios amebos (dizenterinė ameba) – gyvūnų ir žmogaus žarnyno parazitai. Žmogaus žarnyne gyvena žarninė ameba (Entamoeba coli). Lietuvoje užterštuose vandenyse paplitusi didžioji ameba (Amoeba proteus).
didžioji ameba 1 – pseudopodijos, 2 – ektoplazma, 3 – endoplazma, 4 – nesuvirškintos maisto dalelės, 5 – pulsuojančioji vakuolė, 6 – branduolys, 7 – virškinančioji vakuolė (padidinta apie 100 kartų)
1889
-ameba