ãmen (hebr. ’āmēn – tikrai, iš tiesų), liturginė formulė. Vartojama judėjų, krikščionių ir musulmonų liturgijoje bei asmeninėse ir bendruomeninėse maldose. Biblijoje amen – iškilmingo patvirtinimo formulė, kuria atsakoma į žodžiu, grasinimu, prakeiksmu ar pažadu išreikštą Dievo valią, t. p. paprastas arba dvigubas įžanginis Jėzaus Kristaus posakių teiginys bei Dievui arba Jėzui Kristui priskiriamas teonimas. Krikščionys amen perėmė iš judėjų sinagogos liturgijos, vartoja kaip aklamaciją ir kaip maldų, himnų, giesmių, sakramentų ir sakramentarijų tekstų užbaigą. Musulmonai ištaria amen po perskaitytos pirmosios Korano suros.
Krikščionių liturginiame rečitatyve amen yra kadencinė formulė, psalmodijoje užbaigia mažąją doksologiją. Muzikinė amen išraiška atitinka skirtingų psalmių tonų baigiamąsias kadencijas. Dauguma liturginių giesmių užbaigiamos trumputėmis amen formulėmis; kai kurios sekvencijos, mišių Gloria ir Credo giesmės būna su išplėtotomis, individualios struktūros amen kadencijomis. Viduramžių ir Renesanso polifoninėse mišiose amen dažniausiai – didelė kadencija. Nuo baroko laikų iki 19 a. mišioms buvo kuriamos amen fugos. Protestantų bažnyčiose sukurta ir savarankiškų amen melodijų; viena tokių – Dresdeno amen. Šią melodiją vartojo F. Mendelssohnas-Bartholdy, R. Wagneris (operoje Parsifalis), A. Bruckneris ir kiti.
2919
2752