ampluà (pranc. emploi – pritaikymas), vaidmens pobūdis, atitinkantis aktoriaus sceninius duomenis (išvaizdą, temperamentą, balsą, vaidybos stilių). Jau antikiniame teatre aktoriai buvo skirstomi į tragikus ir komikus, protagonistus, deuteragonistus ir tritagonistus. Viduriniais amžiais vyravo komiški personažai (kvailių, nevykėlių, velnių), alegorinės figūros (Išminties, Pavydo, Meilės ir kitos). Italijoje commedia dell’arte spektakliuose aktoriai kūrė pastovius sceninius tipus (Arlekinas, Pulčinela, Pantalonė ir kitus). 17 a. prancūzų klasicistiniame teatre atsirado ir paplito Europoje ryški vaidmenų gradacija (karaliai, tarnai, kariai, meilužiai). 18 a. Vakarų Europos teatruose susiklostė daug amplua variacijų: vyrų – meilužis, herojus, amantas (mylimasis, įsimylėjėlis), fatas, rezonierius, komikas, prastuolis; moterų – travesti, inženiu (jauna, naivi mergina), subretė, herojė, granddamme (grandama), komiška senutė. Amplua skatino aktorius specializuotis tam tikro pobūdžio vaidmenims, siekti sceninio meistriškumo; pagal jį buvo lengviau gauti vaidmenų kitų teatrų trupėse. Vėliau amplua buvo atsisakyta, nes ėmė riboti aktoriaus kūrybines galimybes, formavo vaidybos štampus. 19–20 a. amplua sistemą griovė teatro reformatoriai K. Stanislavskis, V. Nemirovičius-Dančenka, Lietuvoje – A. Oleka‑Žilinskas.
2669