ámžiaus tapsnis, žmogaus fizinės ir psichinės raidos pakopa, turinti apytiksles trukmės ribas. Psichologai skiria šiuos amžiaus tarpsnius: kūdikystė (0–2 metai), ankstyvoji vaikystė (2–6 metai), vidurinė vaikystė (7–11 metai), paauglystė (ankstyvoji 11–16 metai, vėlyvoji apie 16–19 metų), jauno suaugusiojo (apie 20–40 metų), vidutinio amžiaus suaugusiojo (apie 40–65 metus), senatvė (nuo apie 65 metų). Amžiaus tarpsnio ribos paslankios, priklauso nuo fizinės (amžius), pažintinės, psichosocialinės žmogaus raidos sferų. Perėjimas iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą kartais sukelia elgesio ir dvasinio gyvenimo sutrikimus, vadinamus krizėmis. Psichoanalitinės teorijos kūrėjas Z. Freudas teigė, kad žmogaus raida vyksta stadijomis: oralinė stadija, analinė stadija, falinė stadija, latentinė stadija ir genitalinė stadija. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. H. Eriksonas pirmasis visus amžiaus tarpsnius sujungė į vieną sistemą – nuo gimimo iki senatvės. Pagal krizes, kurias individui reikia įveikti, jis skyrė 8 amžiaus tarpsnius: saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų), autonomiškumo ir gėdos (1–3 metai), iniciatyvumo ir kaltės (3–6 metai), meistriškumo ir menkavertiškumo (7–11 metų), tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė), intymumo ir izoliacijos (jaunystė), generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius), integracijos ir nevilties (senatvė). Šveicarijos psichologas J. Piaget (kognityvinės teorijos šalininkas), remdamasis pagrindiniais psichiniais procesais, lemiančiais vaiko pažintinę raidą, skyrė sensomotorinę (iki 2 metų), priešoperacinę (2–6 metai), konkrečių mąstymo operacijų (7–11 metų), formalių mąstymo operacijų (nuo 12 metų) raidos stadijas. Teigė, kad toliau vyksta tik formalaus mąstymo raida (mąstymas kokybiškai nebekinta). Biheivioristai (B. F. Skinneris ir kiti) pabrėžė elgesio dėsningumus, kurie būdingi bet kurio amžiaus bet kuriems individams.
Lietuvoje amžiaus tarpsnius daugiausia tyrė A. Gučas.