Amžinàsis žỹdas, Ahasvèras, vėlyvųjų vidurinių amžių Vakarų Europos krikščioniškųjų legendų personažas. Pasak legendos, pasmerktas klajoti po pasaulį iki Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo, nes vedamam į Golgotą Jėzui Kristui sudavęs ir paraginęs eiti. Amžinojo žydo vardas perimtas iš Senojo Testamento, kuriame persų karalius Kserksas vadinamas Ahasveru.
Amžinojo žydo legenda įeina į Motiejaus Paryžiečio Didžiąją kroniką (apie 1250). Vieną pirmųjų variantų pateikė italų astrologas G. Bonnatti Astronominiame traktate (1491). 15 a. legendos versijose akcentuojamas bausmės motyvas. 1602 Vokietijoje išleista anoniminė knyga Trumpas aprašas ir pasakojimas apie žydą, vardu Ahasveras (Kurtze Beschreibung und Erzehlung von einem Juden mit Namen Ahasverus, lietuvių kalba 1903), kurios vertimai padėjo atsirasti liaudies legendoms apie Amžinąjį žydą. Jose ryšku įsitikinimas, jog esama nemirtingųjų, laukiančių Paskutinio teismo dienos, Kaino prakeikimo motyvas, atsispindi vidurinių amžių krikščionių požiūris į žydus. Romantikai naudojo Amžinojo žydo siužetą kurdami egzotiškus šalių ir epochų vaizdus, pabrėždami nevilties, pasmerktumo motyvą (J. W. Goethe, A. von Chamisso, P. B. Shelley, J. L. Borgesas). Amžinojo žydo motyvų yra ir lietuvių literatūroje (B. Brazdžionio eilėraščių ciklas Amžinasis žydas 1931, J. Pilyponio kriminalinis romanas Amžinasis žydas Kaune 1934 21991).