anabiòzė (gr. anabiōsis – atgijimas), laikinas organizmo medžiagų apykaitos sulėtėjimas. Tai organizmų, jų sėklų ir sporų būklė, kai nelieka matomų gyvybės požymių. Anabiozė yra evoliucijos metu atsiradęs organizmų prisitaikymas išgyventi nepalankiomis sąlygomis. Būdinga bakterijoms, mikroskopiniams grybams, kerpėms, augalų sėkloms ir daugeliui žemesniųjų gyvūnų. Anabiozę sukelia staiga pablogėjusios sąlygos (žema ar aukšta temperatūra, drėgmės stoka, padidėjusi druskų koncentracija vandenyje). Vėl susiklosčius palankioms aplinkos sąlygoms prasideda normalūs organizmo gyvybiniai procesai. Daugeliui organizmų gyvybinės veiklos slopinimas ir vėlesnis atgijimas tapo normaliu raidos ciklu (sėklų, sporų, cistų susidarymas). Išdžiovintos daugelio augalų sėklos ilgai išlaiko daigumą; hidros, kirmėlės, ūsakojai vėžiagyviai, vandens ir sausumos moliuskai, kai kurie vabzdžiai anabiozės būklėje gali prarasti 1/2 ir net 3/4 audinių drėgmės. Anabiozė pasireiškia ir kai kuriems žinduoliams per žiemos įmygį, kai aplinkos temperatūra nukrinta žemiau 0 oC. Anabiozė taikoma gaminant vakcinas, konservuojant audinius, organus, spermą, audinių kultūras.
455