anãlai (lot. annales < annalis – metinis), pametiniai svarbiausių įvykių užrašymai.
Žinomi dar senovės Rytuose, vidurinių amžių europiečių perimti iš romėnų. Senovės Romoje analais buvo vadinamos vyriausiojo žynio baltoje lentoje užrašytos vienerių metų žinios. 4 a. pr. Kr. žuvę analai buvo iš atminties atkurti ir rašomi iki 123–114 pr. Kr. Iš jų sudarytas 80 knygų rinkinys Didieji analai.
Analai buvo žinomi senovės Egipte, Asirijoje, Kinijoje ir kitur.
Rusioje kaip žanras nesusiformavo; įrašai Velykų lentelėse (t. p. apie Vladimiro Sviatoslavičiaus žygį prieš jotvingius 983, Jaroslavo Išmintingojo – prieš jotvingius 1038 ir lietuvius 1040) buvo panaudoti sudarant seniausius rusų metraščius, tapusius pagrindu jų sąvadui Senųjų laikų pasakojimas (Povest′ vremennych let).
Vakarų ir Vidurio Europoje analai plito greta kronikų. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą 1009 paminėtas Lietuvos vardas. Vokiečių kolonijų Baltijos rytiniuose kraštuose istoriografijai analai mažai būdingi. Pelplino analai (kryžiuočių kronikos) pateikia 13 a. įvykius Prūsoje, jais galima patikrinti kai kurias Dusburgiečio kronikos ir Olyvos kronikos žinias.
12–14 a. analai buvo plačiai paplitę Lenkijoje. 13 a. istorijai svarbūs Gniezno ir Krokuvos kapitulų analai, kuriuose yra unikalių žinių apie Prūsą.
Į vidurinių amžių pabaigą analai nyko, daugiausia išliko nereikšminguose lokaliniuose centruose; vietoj jų imta rašyti kronikas.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei Lietuvoje tėra išlikusi trumpa analų pobūdžio 16 a. kronika, pridėta prie Pirmojo Lietuvos Statuto Ališavos nuorašo.
683