analèptikai (gr. analēpsis – atstatymas), vaistai, stimuliuojantys centrinę nervų sistemą, ypač kai nuslopinti kvėpavimo ir vazomotorų (motorinių nervinių ląstelių, inervuojančių kraujagyslių raumenis) centrai, sąmonė. Skiriamos refleksinio, tiesioginio ir mišraus veikimo analeptikų grupės. Pirmosios grupės analeptikai (lobelinas, cititonas) veikia refleksiškai stimuliuodami chemoreceptorius miego arterijos kamuolyje (glomus caroticum), tiesiogiai veikiantieji analeptikai (pentametilentetrazolis, bemegridas) stimuliuoja kvėpavimo ir vazomotorų centrų neuronus, mišrieji analeptikai (niketamidas, kamparas) veikia ir vienu, ir kitu būdu. Per didelės analeptikų dozės gali sukelti traukulius. Anksčiau analeptikai buvo vartojami kvėpavimui ir kraujotakai aktyvinti. 20 a. pabaigoje daugelyje šalių nebevartojami, nes atsirado efektyviau ir saugiau šiuos sutrikimus šalinančių priemonių.
1942