analtinė filosòfija, loginės analizės ir lingvistinės filosofijos krypčių visuma. Analizuoja kalbą remdamasi matematikos ir logikos metodais. Tiria kalbos prasmę ir kaip išvengti beprasmybių bei prieštaringumo kalboje. Analitinė filosofija objekto samprata ir analizės metodais skiriasi nuo klasikinės filosofijos (analitinė filosofija metafizikos teiginius laiko beprasmiais).
Analitinei filosofijai atsirasti impulsą davė loginis pozityvizmas. Žymiausias jo atstovas R. Carnapas 20 amžiaus trečiajame dešimtmetyje suformulavo mokslo kalbos, paremtos empirizmu, kūrimo programą. B. Russellas, L. Wittgensteinas ir G. E. Moore’as šią programą performulavo; atsisakė empirizmo, siekė tik logikos ir matematikos priemonėmis griežtinti kalbą. Vėliau išplėtotus loginės analizės metodus jie pritaikė spręsti kasdienės kalbos problemoms (susišnekėjimo galimybėms, prasmėms). Remiantis logine filosofine kalbos samprata buvo siekiama sukurti kalbos semantinę teoriją. Tai turėjo įtakos vėlesnei semantikos teorijai. 20 amžiaus viduryje analitinė filosofija vyravo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje.
Šiuolaikinėje filosofijoje analitinės filosofijos terminas vartojamas platesne prasme. Analitinėmis vadinamos tos filosofijos kryptys, kuriose vyrauja šiuolaikinės logikos metodai, bet problematika yra platesnė: nagrinėjamos ne tik kalbos, bet ir mokslo filosofijos problemos.
L: R. Pavilionis Kalba. Logika. Filosofija Vilnius 1981; A. Degutis Myšlenie i dejstvitel′nost′ Vilnius 1984; Sprachphilosophie. Philosophy of Language. La philosophie du langage 2 v Berlin–New York 1992–96.
1570