analtiniai ir sintètiniai teiginia filosofijos istorijoje siejami su tikru ir atsitiktiniu žinojimu, požymio priskyrimu objektui, jo esmės pažinimu. I. Kantas jų skirtingumą grindė naujų žinių gavimo būdu. Analitiniu teiginiu iš subjekto sąvokos logiškai išgaunant joje jau glūdintį predikatą naujų žinių neįgyjama. Sintetiniu teiginiu subjektui priskiriama tai, kas nauja, ko nėra jo sąvokoje, ir taip išplečiamas pažinimas. Šiuolaikinėje loginėje semantikoje analitiniai ir sintetiniai teiginiai siejami su empirinių ir teorinių žinių problema, teiginių teisingumo pagrindimu kalbine ir už jos esančia tikrove. Analitiškumas ir sintetiškumas yra loginės žinių sistemos savybės. Jos nusako būdą, kuriuo tikrinamas teiginių teisingumas. Atskiri teiginiai negali būti analitiniai ar sintetiniai. Jie tokie tampa semantinėse sistemose. Analitiniai teiginiai yra tie, kurių teisingumas apibrėžiamas semantinės sistemos taisyklėmis. Sintetinių teiginių teisingumui įrodyti šių taisyklių nepakanka, reikia remtis empiriniais duomenimis. Analitiškumas ir sintetiškumas semantikoje patikslinama loginės ir fakto tiesos sąvokomis: analitinis teiginys yra logiškai, o sintetinis – faktiškai teisingas. Formaliose sistemose tai patvirtina interpretacija. Teiginys teisingas, jei jis yra toks visose sistemos interpretacijose, o faktiškai teisingas, jei yra toks tik kai kuriose interpretacijose. Analitiniai ir sintetiniai teiginiai nėra absoliutinami. Pereinant iš vienos kalbos semantinės sistemos į kitą kai kurie sintetiniai teiginiai gali virsti analitiniais.
L: W. O. Quine From a Logical Point of View Cambridge 1953; H. Putnam The Analytic and the Synthetic 3 v 1962.
314