analògija (gr. analogia – atitikimas), logikoje – samprotavimas, kuriame iš dviejų objektų sutapimo vienais požymiais daroma išvada, kad tie objektai sutampa ir kitais požymiais. Esama ir kitokių samprotavimo pagal analogiją būdų: kauzalinėje analogijoje analogiškais vadinami reiškiniai, sukeliami vienodų priežasčių, funkcinėje analogijoje sistemos tapatinamos remiantis jų funkcijų vienodumu. Analogija žymi ne tik daiktų bei reiškinių, bet ir minčių, idėjų, koncepcijų panašumą, vienodumą, atitikimą. Ja siekiama atrasti nežinomą požymį remiantis įgyta informacija, vieno objekto savybes ir santykius perkelti kitam objektui. Analogijos, kaip nededukcinio samprotavimo, išvados tikėtinumą padidina lyginamųjų objektų bendrų požymių reikšmingumas ir skaičius. Analogijos išvada teoriškai įrodoma nustačius būtiną objektams bendrų požymių ir perkeliamo požymio ryšį. Analogijos metodas būdingas ne tik nebrandžiam mokslui, jo euristinė reikšmė svarbi ir dabartiniame moksle. Analogija yra vienas mokslo ir technikos pažangos pagalbinių metodų; dažnai būna vaisingos hipotezės sukūrimo prielaida. Ja remiasi panašumo teorija, modeliavimas. Istorinės analogijos dėl pakitusių sąlygų naudojamos atsargiai.
314