anãtema (gr. anathema – atskyrimas, pašalinimas), didžiausia katalikų ir stačiatikių bažnytinė bausmė – viešas iškilmingas asmens, tikinčiųjų grupės, religinės doktrinos pasmerkimas. Pirmą kartą paminėta apaštalo Pauliaus Laiške galatams: Jei kas jums skelbia kitokią Evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas (anathema sint) (1,9). Anatemas dažniausiai skelbdavo Bažnyčios susirinkimai ir sinodai. Kaip kovos su heterodoksinėmis pažiūromis priemonė anatema oficialiai įteisinta Chalkedono susirinkime (451). Iki 6 a. buvo ekskomunikos dalis. Viduriniais amžiais pradėta naudoti ir politiniais tikslais. Vatikano II susirinkimas (1962–65) anatemos atsisakė.
2579