Efros Anatolij (rus. Анатолий Эфрос; Anatolijus Efròsas) 1925 06 03Charkovas 1987 01 03Maskva, rusų režisierius. 1950 baigęs A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje (mokėsi pas Nikolajų Petrovą ir M. Knebel) dirbo Riazanėje. Nuo 1954 režisavo Maskvos teatruose (1963–67 Lenino komjaunimo teatro, 1985–87 Teatr na Taganke vyriausiasis režisierius). Nuo 1964 dėstė A. Lunačiarskio teatro meno institute (su pertraukomis; tarp mokinių – I. Bučienė, M. Ķimele, M. Kiselovas, J. Lozoraitis, G. Žilys).
Režisavo spektaklių Rusijos ir užsienio (Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Suomijos) teatruose; svarbesni: H. Ibseno Heda Gabler (1957), V. Rozovo Džiaugsmo beieškant (1957; pagal šią pjesę sukūrė vaidybinį filmą Triukšminga diena / Šumnyj den 1961, su G. Natansonu), N. Gogolio Vedybos (1963, 1975, 1978), A. Čechovo Žuvėdra (1966), Vyšnių sodas (1975, 1981, 1983), M. Bulgakovo Molière’as (1966, 1979), W. Shakespeare’o Otelas (1976), Molière’o Don Žuanas (1973), Mizantropas (1986). Režisūroje derino psichologinio teatro ir V. Mejerholdo teatro teorijas. Spektakliai lyriški, emocionalūs, dvasingi. Dinamiškomis, tiksliomis mizanscenomis (savo režisūrinį stilių vadino emocionalia matematika) sukurdavo aktorių vadinamąją psichofizinės sąveikos sistemą, kuri lemdavo savitą spektaklių atmosferą. Vaidybą reikalavo grįsti improvizacija ir poelgių motyvacijos tikroviškumu.
A. Efros. Spektaklio A. Čechovo Vyšnių sodas scena (1975, dailininkas Valerijus Leventalis; Teatr na Taganke Maskvoje)
Sukūrė kino (Dviese stepėje / Dvoje v stepi 1964, pagal G. Kazakevičių, Fantazija 1976, Ketvirtadienį ir niekada daugiau / V četverg i bolše nikogda 1978), televizijos (Tania 1974, pagal A. Arbuzovą, Fantazija 1976, pagal I. Turgenevą) filmų, kuriuose kėlė dorovines problemas, akcentavo herojų vidinį gyvenimą.
Pastatė televizijos spektaklių.
Parašė knygas: Repeticija – mano meilė (Repeticija – ljubov′ moja 1975), Profesija: režisierius (1979), Teatrinio pasakojimo tęsinys (Prodolženie teatral′nogo rasskaza 1985).
1706