Mariengof Anatolij (Anatolijus Mãriengofas) 1897 06 24Žemutinis Naugardas 1962 06 24Leningrad, rusų rašytojas. Vienas imažinizmo pradininkų. 1913 su šeima persikėlė gyventi į Penzą. Nuo 1916 dalyvavo I pasauliniame kare. Per Spalio perversmą (1917) grįžo į Penzą, čia 1918 išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį Širdies vitrina (Vitrina serdca). Vėliau persikėlė į Maskvą, dirbo leidykloje literatūriniu sekretoriumi, joje susipažino su S. Jeseninu, V. Šeršenevičiumi ir R. Ivnevu. Su jais 1918 pabaigoje įkūrė literatūrinę grupuotę Imažinistų ordinas, 1919 pradžioje paskelbė imažinistų Deklaraciją (1920 dar išspausdino programinį straipsnį Bujano sala. Imažinizmas / Bujan-ostrov. Imažinizm), įkūrė leidyklą Imažinisty. Joje 1919–22 išleido septynis poezijos rinkinėlius, taip pat A. Mariengofo eilėraščiai reguliariai spausdinti leidyklos leidžiamame žurnale Gostinica dlja putešestvujuščich v prekrasnom (1922–24).
Po kelionių į Prancūziją ir Vokietiją išleido poezijos rinkinį Eilėraščiai ir poemos (Stichotvorenija i poėmy 1926). A. Mariengofo poezijai būdinga įmantrus ritmas, sudėtingos metaforos, asonansinis rimavimas.
Dar parašė kino scenarijų, pjesių, populiarią knygą apie S. Jeseniną Romanas be melo (Roman bez vran′ja 1926). Berlyno leidykloje Petropolis išleidęs romanus Cinikai (Ciniki 1928) ir Skustagalvis žmogus (Brityj čelovek 1930) susilaukė aštrios SSRS rašytojų įvairių organizacijų kritikos ir pasitraukė iš literatūrinės veiklos.
Nuo 1928 gyveno Leningrade, 1953 pradėjo rašyti įdomiausiu laikomą kūrinį – atsiminimus Mano amžius, mano jaunystė, mano draugai ir draugės (Moj vek, moja molodost', moi druz'ja i podrugi, išspausdinti žurnale Oktjabr' 1965, autorinė redakcija 1988).