Pristavkin Anatolij (rus. Анатолий Приставкин, Anatolijus Pristãvkinas) 1931 10 17Liubercai 2008 07 11Maskva, rusų rašytojas, visuomenės veikėjas.
Biografijos faktai
Augo vaikų namuose, sulaukęs 14 metų iš jų pabėgo. 1952 baigęs Maskvos aviacijos technikumą dirbo įvairius darbus, tarnavo kariuomenėje. 1959 baigęs M. Gorkio pasaulinės literatūros institutą Maskvoje išvažiavo į Bratsko hidroelektrinės statybas, čia dirbo betonuotoju ir buvo savaitraščio Literaturnaja gazeta korespondentas. Grįžęs į Maskvą nuo 1981 dėstė M. Gorkio pasaulinės literatūros institute, 1988 dirbo žurnalo Aprel' redaktoriumi. Nuo 1992 Malonės komisijos prie Rusijos Federacijos prezidento pirmininkas, nuo 2001 gruodžio mėnesio – patarėjas.
Kūryba
Parašė dokumentines apysakas Mano amžininkai (Moi sovremenniki 1959), Lėpijos šalis (Strana Lėpija 1960), Laužai taigoje (Kostry v tajge 1964), romaną Balandėlė (Golubka 1967). Šio laikotarpio A. Pristavkino kūrybai būdinga socialistinių statybų idealizavimas, patosas.
Žymiausias jo kūrinys – apysaka Snaudė naktį aukso debesėlis… (Nočevala tučka zolotaja… 1987, lietuvių kalba 1989), joje realistiškai pavaizdavo čečėnų tautos masinę deportaciją 1944 ir vaikų kančias sovietų prieglaudose.
Kiti kūriniai: apysakos Gegužiukai (Kukušata 1989), Riazanietė (Rjazanka 1991), Radijo stotis „Tamara“ (Radiostancija „Tamara“ 1994), Auksinis budelis (Zolotoj palač 2005), kriminalinės tematikos dokumentinis romanas Mirties šešėlio slėnis (Dolina smertnoj teni 3 kn. 2000).