Svydnyckyj Anatolij (ukr. Анатолій Свидницький; Anatolijus Svydnýckis) 1834 09 13Mankivka (dabar Vinnycios sr.) 1871 07 18Kijevas, ukrainiečių rašytojas. Ukrainiečių psichologinio romano pradininkas. Gimė dvasininko šeimoje. 1851 įstojo į Podolės dvasinę seminariją (nebaigė), nuo 1856 Kijevo universitete studijavo mediciną, vėliau – filologiją (nebaigė). Mokytojavo Myrhorode, įkūrė viešąją biblioteką, steigė sekmadienines mokyklas, rinko tautosaką. 1862–69 dirbo zemstvos valdininku, nuo 1869 – Kijevo universiteto archyve. Parašė etnografijos straipsnių, apsakymų, eilėraščių. Nuo 1861 kūrybą spausdino žurnale Osnova, 1869–71 laikraščiuose Kievljanin, Odesskij vestnik; didelę jos dalį tik po A. Svydnyckio mirties išleido I. Franko. Svarbiausi apsakymai: Prieš galią nepasišakosi, su kuo gimei, su tuo ir mirsi (Proty syly ne popreš, z čym rodyvsja, z tym i vmreš), Neišsuptoji (Nedokolysana), Ivanas Dorobala (Ivan Dorobalo). Brandžiausiame prozos kūrinyje – romane Liuborackiai (Ljuborac′ki, parašyta 1861–62, išleista 1886) – pasakojama apie patriarchalinės dvasininko šeimos žlugimą. Prozai būdinga psichologiškumas, dėmesys ukrainiečių visuomenės problemoms, socialinio protesto nuotaikos, tautinio atgimimo motyvai.
1551