anatolų kalbos

anatòlų kabos, indoeuropiečių kalbų išnykusi šaka. Ją sudaro senosios (dantiraštinės ir hieroglifinės) – hetitų, luvių bei palų ir naujosios (abėcėlinės) – lidų, likų ir, manoma, karų kalbos, vartotos Mažojoje Azijoje. Seniausius ir gausiausius rašto paminklus – dantiraščius (karaliaus Anito 18 a. pr. Kr. įrašas) – paliko hetitai. Hetitų kalba iš pradžių vartota nedidelėje teritorijoje, vėliau išplito visoje Mažojoje Azijoje. Išnyko apie 12 a. prieš Kristų.

Luvių kalba, artima hetitų kalbai, vartota Mažosios Azijos pietuose. Išlikę 14–13 a. pr. Kr. dantiraščiai gana fragmentiški. Vėlyvesni (10–8 a. pr. Kr.) hieroglifiniai įrašai rasti Šiaurės Sirijoje. Luvių kalba išnyko 8 a. pr. Kr. po Asirijos užkariavimų. Nedaug 14–13 a. pr. Kr. dantiraščių paliko palai, gyvenę į šiaurę nuo hetitų. Palų kalba išnyko dar Hetitų karalystės laikais (antrame tūkstantmetyje prieš Kristų).

Lidų, likų ir karų kalbų (Mažosios Azijos vakarai) rašto paminklai vėlyvesni. Lidų kalbõs, artimiausios hetitų kalbai, išliko apie 50 trumpų įrašų (7–4 a. pr. Kr.), likų kalbõs, artimos luvių kalbai, – apie 200 įrašų (5–4 a. pr. Kr.), karų kalbõs, tarpinės tarp hetitų ir lidų kalbų, – apie 80 įrašų (7–4 a. prieš Kristų).

1124

karų kalba; luvių kalba