Lalande André (Andrė Lalándas) 1867 07 19Dijon 1963 11 15Paryžius, prancūzų filosofas. Dr. (1888). Moralinių ir politinių mokslų akademijos (1922) ir Belgijos karališkosios mokslų, literatūros ir menų akademijos (1945) narys.
Išsilavinimas ir veikla
1888 baigė Aukštąją pedagogikos mokyklą École normale supérieure Paryžiuje. 1904–37 dėstė Sorbonoje; profesorius (1904). 1901–37 Prancūzijos filosofijos draugijos generalinis sekretorius, nuo 1937 – garbės prezidentas. Redagavo ir leido Techninį ir kritinį filosofijos žodyną (Vocabulaire technique et critique de la philosophie 1902–23).
Tyrimų sritys
Daugiausia tyrinėjo evoliucijos problemas. Plėtojo kritinio vitalizmo koncepciją.
Disoliucijos samprata
Prieštaravo H. Spencerio evoliucijos sampratai. Teigė, kad dvasinės veiklos formų svarbiausias bruožas yra disoliucija (asimiliacija). Raidos procesams būdinga skirtumų naikinimas, unifikacija, kurie išreiškia šių procesų vidinį racionalumą. Socialinės raidos esmė yra asimiliacija – tai rodo socialinės ir lyčių nelygybės nykimas, tarptautinių santykių plėtotė ir kita. Menas taip pat kuria dvasinį žmonijos bendrumą. Tai netrukdo individo laisvei, bet padeda skleistis jos galimybėms.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Mokslo filosofijos paskaitos (Lectures sur la philosophie des sciences 1893), Disoliucijos, priešingos evoliucijai, vieta gamtos ir moralės moksluose (La Dissolution opposée à l'évolution dans les sciences physiques et morales 1899), Pagrįstos praktinės moralės santrauka (Précis raisonné de morale pratique 1907), Vertybinių sprendinių psichologija (Psychologie des jugements de valeur 1928), Indukcijos ir eksperimento teorijos (Les Théories de l’induction et de l’expérimentation 1929), Evoliucionistų iliuzijos (Les illusions évolutionnistes 1930), Protas ir normos (La Raison et les normes 1948).