Andrej Sládkovič

Sládkovič Andrej (Andrejus Slãdkovičius), tikr. Ondrej Braxatoris 1820 03 30Krupina (prie Banská Bystricos) 1872 04 20Radvaň (prie Banská Bystricos), slovakų poetas. Vienas pirmųjų slovakų poetų, kūrusių naująja literatūrine slovakų kalba. 1843–44 Hallės universitete studijavo teologiją ir filosofiją. Dirbo mokytoju, nuo 1847 evangelikų liuteronų kunigas. Bendravo su Ľ. Štúru. Žymiausi A. Sládkovičiaus kūriniai – poemos Marina (Marína 1846, moters grožio aprašymai siejami su filosofinėmis refleksijomis, Tėvynės meilės motyvais, yra subtilių erotinių elementų), priskiriama prie svarbiausių slovakų romantizmo kūrinių, ir Detvanietis (Detvan, parašyta 1847, išleista 1853, vaizduojama drąsi, valinga asmenybė, Vengrijos ir Čekijos karaliaus Motiejaus I Korvino valdymo laikotarpio istorijos motyvai siejami su gyvenamojo laikotarpio nacionalinėmis etinėmis ir politinėmis temomis). Parašė filosofinę, alegorinę poemą Dušanų šeimos pokalbiai (Sôvety v rodine Dušanovej 1844), joje ryšku G. W. F. Hegelio filosofijos įtaka, istorines poemas Milica (1858), Grafas Mikulašas Šubičius Zrinskis (Gróf Mikuláš Šubić Zrínsky 1866), šiose vyrauja slovakų kovų su turkais motyvai. Sukūrė eilėraščių (rinkinys Eilės / Poézia 1872), jiems būdinga liaudies dainų poetika. A. Sládkovičiaus kūryboje ryšku romantizmo poetika, nacionalinės, patriotinės temos, gimtojo krašto gamtos poetizavimas.