Andrius Oleka‑Žilinskas

Òleka‑Žilnskas Andrius 1893 01 10Maskva 1948 02 03Niujorkas, aktorius, režisierius, pedagogas. P. Olekos brolis. 1913, 1917–20 ir 1922–24 vaidino Maskvos dailės teatro I studijoje, 1924–29 – Maskvos dailės teatre (II). Nuo 1918 filmavosi. 1920–21 vaidino Paryžiuje, 1921–22 gastroliavo su Maskvos dailės teatro Prahos trupe. 1925–29 dėstė vaidybą Maskvos konservatorijoje. 1929–34 Valstybės teatro Kaune režisierius (1930–33 ir direktorius). 1929–32 dėstė Valstybės teatro Vaidybos mokykloje. 1933–34 Jaunųjų teatro vadovas (su žmona V. Solovjova; pastatė: Dėdės Tomo lūšnelė 1933, pagal H. E. Beecher‑Stowe, B. Sruogos Milžino paunksmė 1934). Nuo 1935 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose: vaidino M. Čechovo trupėje (1935), su žmona dėstė vaidybos mokyklose (1935–38 Niujorko trupėje, 1940–43 Aktorių studijoje / The Actors Workshop), režisavo spektaklių. 1938–39 vadovavo Amerikos aktorių trupei Niujorke.

Andrius Oleka‑Žilinskas

A. Oleka‑Žilinskas. Spektaklio Šarūnas scena (1929, pagal V. Krėvę; dailininkas A. Galdikas)

A. Oleka‑Žilinskas. Spektaklio Šarūnas scena (1929, pagal V. Krėvę; dailininkas A. Galdikas)

Svarbesni vaidmenys teatre: Gertas (H. Heijermanso „Vilties“ žuvimas 1919), Karlas (A. Strindbergo Erikas XIV 1922), Edmundas, Orsinas ir Tobis, I artistas ir Hamletas (W. Shakespeare’o Karalius Lyras 1923, Dvyliktoji naktis 1924, 1933, Hamletas 1924, 1932), Zavališinas (A. Tolstojaus Meilė – knyga auksinė 1924), Orestas (Aischilo Orestėja 1926), Giulenas (R. Rolland’o Bastilijos paėmimas 1927), Liovka (I. Babelio Saulėlydis 1928), Satinas (M. Gorkio Dugne), Aleksejus (M. Bulgakovo Turbinų dienos), Počtmeisteris, Kočkariovas (N. Gogolio Revizorius, Vedybos, visi 1935). Svarbesni spektakliai: Šarūnas (1929, pagal V. Krėvę), Varpai (1930), Oliveris Tvistas (1934, abu pagal Ch. Dickensą), J. Żuławskio Sabbatai Cevi, Johano Heningo Bergerio Tvanas (abu 1931), A. de Musset Meile nežaidžiama (1933), S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Riteris budėtojas (1934). Vaidyba monumentali, emocinga, įtaigi.

Pastatė operų (J. Offenbacho Perikola 1931, R. Planquette’o Kornevilio varpai 1932), parengė koncertinių spektaklių (G. Byrono Manfredas 1932, pagal R. Schumanno muziką, deklamavo Manfredo partiją). A. Oleka‑Žilinskas išplėtė ir suaktyvino visų Valstybės teatro trupių (dramos, operos, baleto) veiklą. Spektakliuose siekė ansambliškumo, vaidybos, muzikos ir scenografijos darnos, masinių scenų raiškumo. Lietuvos teatre diegė Stanislavskio sistemą, rėmėsi kai kuriais J. Vachtangovo, M. Čechovo režisūros ir pedagogikos metodais, itin pabrėžė aktoriaus asmenybės ugdymą, etikos ir estetikos sąsajas. Mokiniai: Teklė Daubaraitė (1906–61), J. Grybauskas, J. Gustaitis, A. Jakševičius, R. Juknevičius, O. Juodytė, Elena Kalinaitė (1912–80), K. Kymantaitė, Olga Mažeikytė (1909–2000) ir kiti.

A. Oleka‑Žilinskas (dešinėje). Hamleto vaidmuo (W. Shakespeare’o Hamletas 1932, režisierius M. Čechovas, dailininkas M. Dobužinskis; Polonijus – J. Petrauskas)

A. Oleka‑Žilinskas. Spektaklio A. de Musset Meile nežaidžiama scena (1933, dailininkas S. Ušinskas)

R: Vaidybos džiaugsmas / parengė R. Andrašiūnaitė, G. Aleknonis Vilnius 1995. L: B. Sruoga Šarūnas Valstybės teatre Kaunas 1930; Muzika ir teatras 1973 kn. 9; Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių / sud. R. Andrašiūnaitė Vilnius 1995; G. Aleknonis Pakeliui: Režisierius Andrius Oleka‑Žilinskas Vilnius 2001.

240