anestètikai (gr. anaisthētos – nejautrus), jutimus (daugiausia skausmo) slopinantys vaistai. Anestetikai yra 2 grupės: bendrieji ir vietiniai.
Bendrieji anestetikai slopina centrinę nervų sistemą, todėl kartu su jutimais laikinai išnyksta sąmonė, kai kurie refleksai ir sumažėja raumenų tonusas. Vartojami narkozei sukelti. Inhaliaciniai bendrieji anestetikai, vartojami įkvepiant, yra dujos (azoto suboksidas – linksminančiosios dujos) arba lakūs skysčiai (etilo eteris, halotanas, enfluranas, izofluranas, desfluranas). Intraveniniai bendrieji anestetikai (ketaminas, tiopentalis, midazolamas, propofolis) švirkščiami į veną. Kartais intraveniniai ir inhaliaciniai anestetikai vartojami kartu: narkozė pradedama intraveniniais ir tęsiama inhaliaciniais. Didelės migdomųjų ir etanolio dozės gali sukelti narkozę.
Vietiniai anestetikai (prokainas, lidokainas, dibukainas, bupivakainas, artikainas) apmarina audinius tam tikroje kūno vietoje. Jie sutrikdo nervinio impulso sklidimą juntamosiomis nervinėmis skaidulomis slopindami ląstelių membranų laidumą natrio ir kalio jonams. Vietiniais anestetikais apipurškiama arba tepama gleivinė, jie švirkščiami po oda, į audinius ar aplink nervų kamienus.
Istorija
Primityvūs skausmo malšinimo būdai – kraujo nuleidimas, apsvaiginimas alkoholiu – buvo žinomi senovės Romoje, Graikijoje, bet dėl mažo efektyvumo ir pavojaus ligonio gyvybei labai retai naudoti. Skausmas dažniausiai buvo vertinamas kaip dievo bausmė už nuodėmes, todėl nuskausminimui skirta mažai dėmesio. 1842–47 prasidėjo praktinis etapas. 1846 10 16 W. T. Mortonas pirmą kartą viešai pademonstravo eterio nuskausminamąjį poveikį traukdamas pacientui dantį. 1847 škotų gydytojas Jamesas Y. Simpsonas (1811–1870), išmėginęs chloroformo poveikį, pradėjo jį naudoti gimdymo skausmams mažinti. Atsirado pirmieji gydytojai anesteziologai.
pirmą kartą eterį kaip anestetiką 1846 panaudojo W. T. Mortonas