anestèzija (anaesthesia < gr. anaisthēsia – nejautrumas), nejautrà, dalinis arba visiškas jutimo netekimas. Ligonis gali nejusti skausmo, temperatūros, spaudimo, vibracijos, skonio. Anestezija atsiranda sergant kai kuriomis nervų sistemos ligomis, dėl kurių pažeidžiami odos, raumenų, vidaus organų juntamieji nervai, t. p. sergant psichikos ligomis. Dirbtine anestezija vadinama grįžtamas centrinės nervų sistemos slopinimas, sukeliamas vaistais. Anestezija reikalinga nejautrai sukelti per operaciją, ligonio gyvybinėms funkcijoms palaikyti prieš ir per operaciją, pooperaciniu laikotarpiu. Skiriamos anestezijos stadijos: analgezijos, sujaudinimo, tolerancijos (chirurginės narkozės).
Būna bendroji, arba narkozė, sritinė (skausmas numalšinamas tam tikroje srityje – rankoje, kojoje) ir vietinė. Vietinė ir sritinė anestezija sukeliama anestezuojamaisiais vaistais – vietiniais anestetikais. Pagal tai, kur švirkščiamas anestetikas sritinei anestezijai sukelti, skiriama: laidinė anestezija – į patį nervo kamieną arba šalia jo (užblokuojami tam tikri nerviniai rezginiai, nervų kamienai), subdurinė anestezija – į nugaros smegenų kanalą, po kietuoju smegenų dangalu, epidurinė anestezija – virš kietojo smegenų dangalo (abi nuslopina skausmo impulsų sklidimą nugaros smegenyse). Vietinė anestezija skirstoma į paviršinę (anestetikais purškiama arba tepama gleivinė) ir infiltracinę (anestetikų tirpalo švirkščiama į audinius).
1144