angãrija (gr. angaros – karališkasis pašto kurjeris senovės Persijoje), feodalinio laikotarpio Europos šalių viešųjų darbų prievolės. Lietuvoje apėmė ir pastotės prievolę.
Išsirutuliojo iš žemių bendruomenių darbų – pilių, užkardų statymo. Susikūrus Lietuvos valstybei (13 a. pirma pusė) angarijomis buvo stiprinama šalies gynyba ir komunikacijos. Laukų bendruomenės turėdavo įrengti bei remontuoti ne tik žemių pilis-slėptuves, bet ir didžiojo kunigaikščio pilis, kiemus, vėliau tiesti kelius, statyti tiltus, kloti grindinius, atlikti pastočių prievolę.
Kai iš bendruomenės išsiskyrė bajorai, angarija teko eiliniams bendruomenininkams; be to, pradėjus statyti mūro pilis šie turėjo atlikti pagalbinius darbus. Pilių statybos prievolė išliko ir bajorams, bet už juos ją atlikdavo veldamai (atsiradę 14 a. pabaigoje).
Kai atsirado miestų, miestiečiai išsirūpino lokalinių angarijų (15 a. duotos pirmosios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos). Jos pakeitė bendrąsias angarijas ir buvo skirtos tik miestų gynybai. Nuo 1387, kai Lietuvoje atsirado Katalikų Bažnyčios žemėvalda, jos valdiniai nuo angarijų buvo atleidžiami.
Kaip sistema, angarijos susiklostė 15 a. pradžioje. Antrasis Lietuvos Statutas (1566) ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588) jas paliko tik tiems valdovo miestų miestiečiams ir jo dvarų valstiečiams, kurie iš seno jas atlikdavo.
683