Ánglijos revoliùcija (1640–60), pilietinių karų ir didelių politinių permainų Anglijoje laikotarpis.
Prielaidos
Revoliucijos prielaidos formavosi 16 a., sparčiai irstant Anglijos kaimo bendruomenei. Rinkos konjunktūra buvo palanki žemės ūkio gamybai augti. Gausėjo aptvėrimų, privertusių valstiečius trauktis iš bendruomenių, kaime pigo darbo jėga. Anglijos miestiečiai galėjo tapti bajorais ir pirko žemes (ypač derlingoje šalies pietrytinėje dalyje) didindami naujosios bajorijos sluoksnį. Procesus spartino reformacijos idėjos (puritonizmas), skatinusios gyventojų verslus (geriausias tarnavimas Dievui – darbas, dieviškoji palaima – įgytas turtas). Daugėjo reikalavimų suteikti verslininkystės laisvę. Visa tai neatitiko Anglijos karaliaus finansinių interesų: svarbūs iždo papildymo šaltiniai buvo dvarininkų žemės paveldėjimo, pardavimo, sandėrių mokesčiai. Karalius pelnėsi pardavinėdamas monopolines prekybos ir gamybos teises. Anglikonų Bažnyčia persekiojo puritonus, nenorėjusius karaliaus pripažinti bažnyčios galva, siekusius panaikinti vyskupystes bei jų žemėvaldą, supaprastinti bažnytines apeigas. Visuomenėje didėjo įtampa. Praturtėjusi puritoniška naujosios bajorijos dalis pamažu įgijo daugumą parlamente, tapusiame jos interesų tribūna.
Opozicija karaliaus valdžiai ėmė bręsti Elžbietos I (1558–1603) valdymo pabaigoje. Stiuartai – Jokūbas I (1603–25) ir ypač Karolis I (1625–49) – pradėjo konfliktus su parlamentu. Dėl naujų mokesčių, monopolių ir titulų pardavinėjimo Stiuartais buvo vis labiau piktinamasi. 1629 Karolis I paleido parlamentą (Bendruomenių Rūmus) ir iki 1640 jo nešaukė. Visuomenėje didėjo absoliutizmo įsitvirtinimo baimė. 1637 prieš Karolį I, bandžiusį Škotijoje įvesti anglikonų tikėjimą, sukilo presbiterijonai škotai. Karas Anglijoje buvo nepopuliarus, 1639 Karolis I jį pralaimėjo. Škotai pareikalavo kontribucijos, kuriai surinkti reikėjo naujų mokesčių. Pagal Anglijos įstatymus, karalius negalėjo jų įvesti be Bendruomenių Rūmų pritarimo. 1640 04 13–05 05 vadinamasis Trumpasis parlamentas apmokestinimui pasipriešino ir Karolis I jį paleido.
Naujas parlamentas, vadinamas Ilguoju parlamentu (1640 11 03–1653 04 20), buvo dar priešiškesnis karaliui – priėmė bilį, draudžiantį paleisti parlamentą be jo paties sutikimo, paskelbė neteisėtais visus mokesčius, neturinčius parlamento pritarimo, panaikino Žvaigždžių rūmus ir Aukštąją komisiją (politinių ir religinių bylų tribunolus). 1641 05 12 parlamento teismas pasmerkė mirti artimiausią karaliaus patarėją lordą Th. W. Straffordą, buvo įkalintas puritonų persekiotojas Canterbury arkivyskupas W. Laudas (1645 01 10 nukirsdintas). Karaliaus ministrai pabėgo. Tačiau jau 1641 parlamento nariai pradėjo nebesutarti, ypač svarstydami Didžiąją remonstraciją, kuri buvo priimta 1641 11 22 tik 11 balsų dauguma. Karalius suvaldyti parlamento irgi nebegalėjo. Londono miestiečių puritonų šauktinių buvo daug daugiau nei jo sargybinių. 1642 01 Karolis I išvyko į Šiaurės Angliją ir ėmė rinkti kariuomenę kovai su parlamentu.
Pirmasis pilietinis karas
1642 08 22 Karolis I paskelbė parlamentui karą. Prasidėjo rojalistų (kavalierių) ir parlamento šalininkų (apskritagalvių) kovos, vadinamasis Pirmasis pilietinis karas (1642–46). Šiaurės ir Vakarų Anglija buvo karaliaus, Pietryčių Anglija bei Londonas – parlamento pusėje. Karalių rėmė dalis bajorijos ir valstietijos, valdininkija, dalis monopolines prekybos ir gamybos teises gavusių turtingų miestiečių bei reformacijos idėjoms priešiška Anglikonų Bažnyčia. Parlamento pusėje buvo puritoniška buržua, naujoji bajorija, t. p. daugelis prekybos monopolių ir valstybės postų negavusių diduomenės atstovų. Priešininkų kariuomenės buvo mažos. 1642 10 23 prie Edgehillio karalius laimėjo pirmąjį mūšį. Jo armija įsikūrė Oksforde, kuris per likusį karo etapą buvo karaliaus būstinė. 1644 01 22 jame įsikūrė rojalistų parlamentas, kurį sudarė dauguma Lordų Rūmų narių ir trečdalis Bendruomenių Rūmų deputatų. Londono parlamente suaktyvino veiklą independentai, kuriems vadovavo O. Cromwellis.
Jo sukurta Naujojo pavyzdžio armija (geležinšoniai) 1644 07 02 nugalėjo karaliaus kariuomenę prie Marston Mooro. 1644 08–1645 09 škotų bandymai paremti karalių baigėsi nesėkme. Po Karolio I pralaimėjimo Naseby mūšyje (1645 06 14) pasidavė rojalistų miestai Leicesteris (06 18), Bristolis (09 11) ir kiti. 1646 05 05 karalius pasidavė škotams. Karas baigėsi parlamento pergale. 1646 parlamentas panaikino riterinius mokesčius, pavertė žemvaldžių nuosavybę laisvai disponuojama (kapitalistine). Valstiečiai nuo feodalinių mokesčių nebuvo atleisti. Kariuomenė pasipriešino parlamento ketinimui ją paleisti, 1647 06 paėmė į nelaisvę škotų išduotą karalių ir 1647 08 06 įžengė į Londoną. Prasidėjo vadinamasis Demokratinis laikotarpis.
Naseby mūšis (17 a., dailininkas nežinomas)
Demokratinis laikotarpis (1647–1649)
Didelę įtaką kareiviams darė iš independentų išsiskyrusi levelerių ideologinė srovė. Nepasitikėdami karininkais independentais kareiviai išsirinko vadinamuosius agitatorius, kurie įgijo nemažą įtaką. Kariuomenė pašalino iš parlamento presbiterionų lyderius. 1647 11 karalius pabėgo. Jį parėmė škotai; kilęs pavojus laikinai sutaikė levelerius ir independentus.
Antrasis pilietinis karas
1648 kilęs vadinamasis Antrasis pilietinis karas kartu buvo ir Škotijos karas su Anglija. 1648 08 17–19 prie Prestono O. Cromwellis sumušė škotus ir rojalistus, karas pasibaigė. Kariuomenė grįžo į Londoną ir galutinai išvarė iš parlamento (Bendruomenių Rūmų) su karaliumi kompromiso ieškojusius presbiterionus. 1649 01 30 Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu Karoliui I buvo nukirsta galva. Prasidėjo vadinamasis Respublikos laikotarpis.
Respublikos laikotarpis (1649–1660)
Aukščiausia valdžia priklausė vienerių rūmų parlamentui, vykdomoji – Valstybės tarybai, kurios daugumą sudarė independentų armijos vadovybė. 1649 O. Cromwellio kariuomenė išsilaipino Airijoje ir žiauriai numalšino Airių sukilimą (1641–52). O. Cromwellis per 1650–51 žygį prijungė Škotiją prie Anglijos. Prasidėjęs karas su Olandija (1652–54), vėliau su Ispanija (Jamaikos ekspedicija, 1655–57) padarė pradžią Anglijos kolonijinei imperijai, o parlamento priimti įstatymai buvo ne itin veiksmingi ir mažino jo politinę įtaką. 1653 04 20 parlamento likučiai (vadinamoji Uodega) buvo paleisti. 1653 12 16 įvesta karinė diktatūra.
Karinė diktatūra – Cromwellio protektoratas (1653–1659)
Anglija buvo padalyta į 12 karinių apygardų, jų administracijai išlaikyti rojalistų dvarai apdėti papildomu mokesčiu. Anglikonų dvasininkams uždrausta laikyti pamaldas. Katalikų kunigai išvyti iš šalies. Po O. Cromwellio mirties (1658 09 03) protektoriumi tapęs jo sūnus Richardas nesuvaldė radikaliai nusiteikusios armijos. Vėl suaktyvėjo leveleriai ir kraštutinių religinių sektų šalininkai.
Revoliucijos pabaiga
Olandijoje emigracijoje gyvenęs Karolio I sūnus Karolis II pasinaudojo stiprėjančiu taikos siekiu. 1660 04 14 jis paskelbė Bredos deklaraciją, kuria amnestavo parlamento šalininkus, pripažino tikėjimo išpažinimo laisvę, naujiesiems savininkams paliko konfiskuotas žemes. Londono parlamentas 1660 05 08 pripažino Karolį II Anglijos karaliumi.
Atkūrus monarchiją aukščiausius valstybės postus gavo rojalistai, anglikonų vyskupams grąžintos jų teisės, tačiau palikti galioti Karolio I pasirašyti Ilgojo parlamento nutarimai. Armija buvo paleista. Karališkosios ir parlamentinės valdžios šalininkų kompromisą galutinai įtvirtino Šlovingoji revoliucija (1688–89).
Padariniai
Po Anglijos revoliucijos sparčiau ėmė irti luominė santvarka ir plėtotis nauja – demokratinė. Paspartėjo Anglijos ūkio raida. Tai ilgainiui pagreitino pramonės perversmo pradžią.
Ilgasis parlamentas; Cromwellio protektoratas