Anglikõnų Bažnýčia, protestantizmo atšaka. Išpažįsta anglikonybę.
Struktūra ir organizacija
Anglijos Anglikonų Bažnyčia yra valstybinė, turi dvi arkivyskupijas – Canterbury ir Jorko. Bažnyčios vadovas – Canterbury arkivyskupas (nuo 2013 – Justinas Welby), skiriamas Didžiosios Britanijos karaliaus (nuo 2022 – Karolis III). Jis t. p. skiria 26 vyskupus į Lordų Rūmus. 1920 sudarytas abiejų arkivyskupijų bažnytinis parlamentas (Church Assembly). 19 a. viduryje atsirado daug savarankiškų Anglikonų Bažnyčių. 1867 Lambetho sinode (sinodas šaukiamas kas 10 m.) buvo įkurta Anglikonų sąjunga (Anglican Community). Jai priklauso Anglijos, Airijos, Velso, Škotijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Australijos, Afrikos ir Azijos šalių autonomiškos Bažnyčios, kurioms vadovauja vyskupai. Jos pavaldžios Canterbury arkivyskupui; liturgijoje naudoja vietinėms sąlygoms pritaikytus apeigynus. Anglikonų sąjungai priklauso 85 mln. narių (2020).
Canterbury katedra
Anglikonų Bažnyčios dalyvauja ekumeniniame judėjime; Anglijos Anglikonų Bažnyčia 1996 pasirašė bendrą deklaraciją su Šiaurės ir Baltijos šalių (Estijos, Lietuvos) Evangelikų Liuteronų Bažnyčiomis.
Kryptys
Anglijos Anglikonų Bažnyčią sudaro 3 kryptys: Aukštoji Bažnyčia (High Church Party; artima katalikybei), Plačioji Bažnyčia (Society for the Promoting Propogation of the Gospel; įkurta 1701 T. Bray, liberali, ekumeninė) ir Žemoji Bažnyčia (Low Church Party; evangelinė). Aukštąją Bažnyčią ir ankstyvąją anglikonybę rėmė Oksfordo sąjūdis (įkurtas 1833).
Istorija
Susiformavo 16 a. pirmoje pusėje Anglijoje. Popiežiui Klemensui VII nesutikus nutraukti Anglijos karaliaus Henriko VIII santuokos, šis, palaikomas parlamento, atsiskyrė nuo Romos Bažnyčios ir įkūrė savarankišką Anglijos Bažnyčią. Jos atsiskyrimas 1534 įtvirtintas Supremato aktais. 1535 Anglijos karalius tapo aukščiausiuoju Bažnyčios vadovu. 1535–36 panaikinti vienuolynai. 1536–43 išleisti 4 tikėjimo išpažinimo dokumentai (Confessions of Faith): Dešimt straipsnių (Ten Articles 1536), Vyskupų knyga (Bishop’s Book 1536), Šeši straipsniai (Six Articles 1539), vadinamasis Kruvinasis bilis, bei pakartotinai išleista Vyskupų knyga (King’s Book 1543), vadinamoji Karaliaus knyga. Canterbury vyskupo T. Cranmerio iniciatyva 1548 reformuota liturgija ir dogmatika, uždraustos mišios, iš bažnyčių pašalinti šventųjų paveikslai, panaikintas kunigų celibatas, priimtas Apeigynas (Book of Common Prayer 1549). 1552 išleistas naujas Apeigynas, kuriame tikėjimo išpažinimas reglamentuotas dokumente 42 straipsniai, bei naujas dvasininkų šventimų ordinalas. Valdant Elžbietai I (1558–1603) 1563 tikėjimo išpažinimas pakeistas 39 straipsniais (Thirty-Nine Articles); 1571 patvirtinti parlamente (iki 1928 buvo privalomi visoms Anglikonų Bažnyčioms). 1570 popiežiui Pijui V ekskomunikavus Elžbietą I sustiprėjo kova su katalikais. Karolio I valdymo metu (1625–49) Anglikonų Bažnyčia žlugo, įsigalėjo presbiterionai. Anglikonų Bažnyčia buvo atkurta 1661 valdant Karoliui II; 1662 išleistas naujas Apeigynas. 1687 ir 1688 paskelbti aktai apie katalikų ir protestantų toleravimą.
Moterų kunigystė
1861 moteris imta skirti diakonėmis, jos atliko pasauliečių skaitytojų pareigas. 1986 priimti teisės aktai, leidžiantys įšventinti moteris diakonėmis (pirmosios diakonės įšventintos 1987). Nutarimas, leidžiantis moteris įšventinti kunigėmis priimtas Generaliniame sinode 1992 (pirmosios kunigės įšventintos 1994). 2010 buvo 290 kunigės ir 273 kunigai. 2014 Generalinis sinodas patvirtino moterų konsekravimą vyskupėmis (pirmoji vyskupė – Libby Lane, paskirta 2014, konsekruota 2015).
2211