ánglų kalbà, vakarų germanų kalbų grupės kalba. Viena labiausiai paplitusių pasaulio kalbų.
Paplitimas
Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje – valstybinė kalba, Airijoje, Kanadoje, Maltoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir daugelyje Afrikos valstybių – viena valstybinių kalbų, Indijoje, Pakistane ir kitose Pietryčių Azijos valstybėse – viena vartojamų kalbų. Anglų kalba, kaip tarptautinė, vartojama ekonomikos, mokslo, kultūros ir kitose srityse, nuo 1919 diplomatijoje. Yra Jungtinių Tautų viena oficialiųjų kalbų. Kalbančiųjų daugiau kaip 400 mln. (gimtoji kalba; 2023), antroji kalba daugiau kaip 750 mln. (2023).
Istorija
Anglų kalbos istorija prasidėjo 5 a., kai anglai, jutai ir saksai atsikėlė į keltų (britų) gyvenamą Britaniją. Išstūmę keltus anglai apsigyveno šiaurėje, saksai – pietvakariuose, jutai – pietryčiuose. Šiose teritorijose susiformavo pagrindinės anglų kalbos tarmės: Kento (pietryčių), vakarų saksų (pietvakarių), Mersijos (vidurio) ir Nortumbrijos (šiaurės). Skiriama senoji (vadinama anglosaksų kalba; 450–1100), vidurinė (1100–1500) ir naujoji (modernioji; nuo 1500) anglų kalba. 7 a. senovės germanų runas pakeitė lotyniškieji rašmenys. Pirmieji raštai iš 9–10 a. Po 1066 normandų užkariavimo anglų kalbą iš viešojo gyvenimo išstūmė prancūzų kalba. Biblija išversta 1382. 15 a. pabaigoje vėl grąžinta į mokyklas, teismus, kitas oficialias įstaigas. Šiuo laikotarpiu pakito anglų kalbos struktūra, sumažėjo galūnių, padaugėjo analitinių formų, žodžių tvarka tapo griežtesnė, pagausėjo lotyniškų ir prancūziškų žodžių.
Beovulfas (Beowulf, parašytas apie 10 a. senosios anglų kalbos tarme) fragmentas. Rankraštis saugomas Britų muziejuje
Naujoji anglų kalba, kaip bendrinė kalba, susiformavo Londono tarmės pagrindu. Svarbiausi veiksnys – Londono ekonominis, politinis ir kultūrinis iškilimas. Yra keliolika regioninių anglų kalbos variantų su savomis bendrinės kalbos normomis ir tarmėmis: britų, škotų, airių, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos ir kitų. Literatūrinė anglų kalba tarimo norma vadinama Received Pronunciation (RP). Rašyba archajiška, labai nutolusi nuo tarimo.
Fonetika
Anglų kalba turi gausų balsinių segmentų inventorių. Tradiciškai skiriami trumpieji, ilgieji balsiai ir dvibalsiai. Pagrindinė anglų kalbos balsių priešprieša apibūdinama kaip skirtumas tarp abruptyviųjų (tradicinių trumpųjų, checked vowels) ir laisvųjų (tradicinių ilgųjų, nonchecked vowels, ir dvibalsių) balsių. Abruptyviesiems balsiams [i], [e], [æ], [ə], [u], [o], [ʌ] būdingas staigus, laisviesiems balsiams [i:], [ei], [iə], [ə:], [εə], [u:], [ou], [αu], [uə], [ɔ:], [α:], [oi], [αi] – uždelstas nutraukimas, glaidiškumas, todėl tradiciniai ilgieji balsiai [i:], [u:], [ə:], [ɔ:], [α:] žymimi fonemomis /ii/, /uu/, /eə/, /oə/, /αə/. Priebalsių poras /p–b/, /f–v/ ir kita pagal tarimą sudaro stiprieji ir silpnieji priebalsiai. Skardieji priebalsiai duslinami žodžio pradžioje ir gale (do, bid). Duslieji priebalsiai aspiruojami dažniausiai kirčiuoto žodžio pradžioje. Iš pučiamųjų priebalsių išsiskiria dantiniai θ (thin) ir ð (then), iš nosinių sonorinių – dorsalinis /ŋ/ (sing). Anglų kalboje kirtis dažniausiai pastovus. Dviskiemenių ir triskiemenių žodžių paprastai kirčiuojamas pirmas skiemuo.
Kaip ir kitoms analitinėms kalboms, anglų kalbai svarbi žodžių tvarka (veiksnys–tarinys–papildinys) ir tarnybiniai žodžiai (ypač prielinksniai). Daugumos anglų kalbos daiktavardžių daugiskaitos galūnė rašoma ‑(e)s ir tariama [s, z, iz] (cats ‘katės’, dogs ‘šunys’, horses ‘arkliai’). Kilmininko linksnį turi tik daiktavardžiai, žymintys būtybes (dog’s, dogs’ ‘šuns, šunų’; man’s, men’s ‘žmogaus, žmonių’). Anglų kalbos veiksmažodžių sistema gana sudėtinga, gausu formų.
Balsių fonemos:
1
Priebalsių fonemos:
2
729
Anglų kalba Lietuvoje
Lietuvoje anglų kalba pradėta dėstyti 19 a. pradžioje Vilniaus universitete (Benjaminas Friedrichas Hausteinas, 1810–18 J. Saundersas). Lietuvos universitete anglų kalbos studijos vyko nuo 1923 (P. Augustaitis, Dorata Regelytė, Ona Pakštienė ir kiti). Lietuvos gimnazijose anglų kalbą (dažniau buvo mokoma vokiečių ar prancūzų kalbų) iki 1940 paprastai dėstė grįžę iš Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai, Klaipėdos pedagoginį institutą baigę mokytojai. Sovietų okupacijos metais anglų kalbos specialistus rengė Vilniaus universitetas ir Vilniaus pedagoginis institutas. 1962 Vilniaus universitete buvo įkurta Anglų kalbos (nuo 1968 Anglų filologijos) katedra. Anglų kalba dėstyta visose aukštosiose ir daugumoje bendrojo lavinimo mokyklų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę anglų kalba išpopuliarėjo (ją renkasi apie 80 % moksleivių). 1999/2000 mokslo metais anglų kalbos kaip pirmosios užsienio kalbos mokėsi apie 300 000, kaip antrosios – 23 000 moksleivių.
Mokomąsias anglų kalbos knygas pradėta leisti 19 a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1875 M. Tvarauskas Shamokine parengė pirmąjį žodyną Tłumoczius, arba Słownikas angielckaj‑lietuwyszkas ir lietuwyszkaj‑angielckas. 1903 Čikagoje išleistas žodynininko A. Lelio Žodynas lietuviškai–angliškos kalbos, 1905 – Žodynas angliškai–lietuviškos kalbos (1915 abi dalys kartu). Iki 1940 Lietuvoje anglų kalbos žodynų, vadovėlių, gramatikų, kitų mokomųjų knygų parengė Vytauto Didžiojo universiteto anglų kalbos dėstytojai ir gimnazijųjų mokytojai (Anatolijus Herlitas 1931 išleido gramatiką ir žodyną, 1936 – vadovėlį, Juozas Avižonis 1936 – pradžiamokslį, Martinas Lingsas 1936–37 – 2 d. anglų kalbos mokomąją knygą, V. Kamantauskas 1931 31946 – Anglų kalbos gramatiką aukštesniajai mokyklai).
Sovietų okupacijos metais Vilniaus universiteto ir pedagoginių institutų dėstytojai (Elena Stasiulevičiūtė ir kiti) parengė anglų kalbos vadovėlių mokykloms ir nedidelių žodynų. Išleista autorių kolektyvo (1953) ir V. Baravyko (1958 21961), anglų–lietuvių kalbų žodynas, B. Piesarsko ir B. Svecevičiaus Lietuvių–anglų kalbų žodynas (1960 ir 1979), A. Laučkos, B. Piesarsko, Elenos Stasiulevičiūtės Anglų–lietuvių kalbų žodynas (1975).
Atkūrus nepriklausomybę pagausėjo įvairių mokomųjų knygų. Pasirodė B. Piesarsko Didysis anglų–lietuvių kalbų žodynas (1998), anksčiau išėjusių žodynų nauji leidimai, aiškinamieji, specialieji ir kiti žodynai, L. Pažūsio, G. Rosinienės, Uršulės Žemaitienės Anglų kalbos gramatika aukštosioms mokykloms (1993 82015), kiti vadovėliai.
Anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų žodynų išleista užsienyje. Vokietijoje 1948 išėjo V. Pėteraičio Lietuviškai angliškas žodynas (21960 Čikagoje), Jungtinėse Amerikos Valstijose – B. Masioko ir Evelina Masiokienės lietuvių–anglų kalbų žodynas (1992) ir anglų–lietuvių kalbų idiomų žodynas (1994).
Pirmąją disertaciją iš anglų kalbos tyrimų 1954 apgynė A. Laučka. 20 a. pabaigoje anglų kalbos tyrinėjimų tematika buvo gana įvairi: kalbos istorija (Olimpija Armalytė, A. Steponavičius, L. Zabulienė), gramatika (A. Drazdauskas, A. Stungienė, D. Tekorienė), stilistika ir pragmatika (M. L. Drazdauskienė). Anglų ir lietuvių kalbų gretinimo darbų yra parengę E. Geniušienė, M. Strimaitienė, B. Svecevičius, D. Vabalienė, L. Valeika. Nagrinėjama anglų kalbos mokymo problemos, skoliniai. Moksliniai darbai skelbiami leidinio Kalbotyra serijoje, skirtoje germanų ir romanų kalboms.
anglosaksų kalba