Angòlos istòrija
Ikikolonijiniai ir kolonijiniai laikai
Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų iš Afrikos vidurio atsikėlusios bantų gentys – jos vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, gamino geležinius įrankius – išstūmė arba asimiliavo dabartinės Angolos teritorijoje gyvenusius bušmėnus ir hotentotus (medžiotojus ir augalinio maisto rankiotojus). 14 a. susidarė Kongo, vėliau Ndongo, Lundos, Bengelos, Matambos ir kitos valstybės.
1483 atvyko pirmieji europiečiai (portugalai). 16 a. pradžioje jie pakrikštijo Kongo valdovo šeimą, vandenyno pakrantėje pradėjo steigti karinius fortus. 1575 įkurta Luanda tapo stambiu vergų transportavimo centru: iki 19 a. vidurio į vergiją (daugiausia į Braziliją) kasmet buvo parduodama 5000–10 000 afrikiečių. Ndongo ir Matambos valdovė Zinga Mbandi Ngola (apie 1624–63) 30 m. kariavo su portugalais ir sulaikė jų ekspansiją. Po jos mirties kolonistai prasiskverbė į šalies vidurio rajonus. Užkariautojai kraštą pavadino Angola (nuo Ndongo valdovų titulo ngola). 1885–94 Portugalijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos sutartimis Angola buvo pripažinta Portugalijos valda, nustatytos dabartinės jos sienos, tačiau tik 20 a. 3 dešimtmetyje portugalai užkariavo visą šalį. 1951 Portugalija suteikė Angolai užjūrio provincijos statusą.
karalienė Zinga su kariais (apie 1665, kapucinų vienuolio Giovanni Antonio Cavazzi da Montecuccolo veikalo Istorica descrizione deʼ treʼ regni Congo, Matamba et Angola miniatiūra, Modenos universiteto Biblioteca Estense)
Nepriklausomybės paskelbimas
Nuo 6 dešimtmečio vidurio šalyje kūrėsi nepriklausomybės siekusios politinės organizacijos: 1956 įkurtas Angolos išsivadavimo liaudies judėjimas (Movimento Popular de Libertação de Angola, MPLA, remiamas bambundų genties), 1962 – Angolos nacionalinio išsivadavimo frontas (Frente Nacional de Libertação de Angola, FNLA, remiamas bakongų genties), 1966 – Nacionalinė sąjunga dėl visiškos Angolos nepriklausomybės (União Nacional para Indepêndencia Total de Angola, UNITA, remiama didžiausios šalyje ovimbundų genties). 1961 Angoloje prasidėjo MPLA vadovaujamas antikolonijinis sukilimas, kuris peraugo į partizaninį karą. 1974 žlugus Portugalijos autoritariniam režimui jos naujoji vyriausybė pripažino Angolos apsisprendimo teisę ir nutraukė karo veiksmus. 1975 paskelbta nepriklausomybė; iš šalies emigravo apie 400 000 europiečių. Revoliucinės tarybos (aukščiausioji valstybinės valdžios institucija, veikė iki 1980) pirmininku tapo MPLA lyderis A. A. Neto.
A. A. Neto skelbia Angolos nepriklausomybę (1975 11 11)
Pilietinis karas
1975 partijų nesantaika ir kova dėl valdžios peraugo į pilietinį karą. 1975 11 11 A. A. Neto paskelbė, kad įkuriama Angolos Liaudies Respublika (nuo 1992 – Angolos Respublika) ir tapo jos prezidentu. Promarksistinę MPLA vyriausybę SSRS rėmė kariniais patarėjais ir ginkluote, Kuba – kariuomene (1975 įvedė 18 000 karių; 8 dešimtmečio pabaigoje jų buvo 50 000). FNLA ir UNITA junginiams karinę ir finansinę paramą teikė Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Pietų Afrikos Respublika, Uganda ir Zairas (dabar Kongo Demokratinė Respublika). Pagal 1975 konstituciją 1977 įtvirtinta vienpartinė sistema. 1976 nacionalizuotos plieno lydymo, kalnakasybos, tekstilės, cukraus ir kitų pramonės šakų bendrovės bei gamyklos, 1978 suvalstybinta apie 2000 plantacijų.
Po A. A. Neto mirties 1979 pabaigoje MPLA pirmininku ir Angolos prezidentu tapo J. E. dos Santosas. Nuo 8 dešimtmečio Angola rėmė Pietų Afrikos Respublikos okupuotos Namibijos partizanus. 1981 08 Pietų Afrikos Respublika okupavo dalį Angolos pasienio teritorijos. 1984 Angola pasirašė konfrontacijos mažinimo susitarimus su Pietų Afrikos Respublika, tačiau šios kariuomenė į Angolos teritoriją buvo įžengusi ir 1985, 1987.
1984 FNLA nutraukė ginkluotą kovą, tačiau įveikti UNITA pasipriešinimo vyriausybės kariuomenė nepajėgė. 1988 pabaigoje Niujorke buvo pasirašytos Angolos, Kubos ir Pietų Afrikos Respublikos sutartys, pagal kurias Pietų Afrikos Respublika nustojo teikti karinę pagalbą UNITA, o Kuba išvedė savo kariuomenę (1991). 1990 pabaigoje valdančiajai partijai pradėjus taikos derybas su opozicija JAV nustojo remti UNITA. Tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, Afrikos vienybės organizacijai, JAV, Portugalijai ir SSRS, 1991 Lisabonoje vyriausybės atstovai ir UNITA lyderiai pasirašė sutartį dėl karinių veiksmų nutraukimo, tačiau politinė nesantaika išliko.
UNITA sukilėliai; centre – J. M. Savimbi (1985 02)
Vykdant taikos sutarties sąlygas 1991 konstitucijos pataisomis įtvirtinta daugiapartinė sistema, 1992 surengti parlamento (laimėjo MPLA) ir prezidento (išrinktas J. E. dos Santosas) rinkimai. UNITA vadovui J. M. Savimbi atsisakius pripažinti rinkimų rezultatus, apie 40 000 jo šalininkų atnaujino karo veiksmus. 1992 kilo partizaninis karas atsiskirti nuo Angolos siekiančioje Cabindos provincijoje. Nepajėgdama įveikti maištininkų (1993 pradžioje UNITA kontroliavo 70 % šalies teritorijos) vyriausybė 1993 viduryje buvo priversta pradėti derybas. Reikalaudamas, kad sukilėliai pasitrauktų iš užimtų teritorijų, J. E. dos Santosas žadėjo opozicijos atstovus skirti vyriausybės nariais, maištininkų dalinius įtraukti į Angolos armiją. UNITA kovą tęsė ir užėmė Soyo rajoną. Karinio konflikto baigties siekusios JAV pripažino J. E. dos Santoso vyriausybę, Jungtinės Tautos paskelbė naftos ir ginklų embargą maištininkams.
1994 vyriausybės pajėgos perėmė karinę iniciatyvą ir privertė UNITA dalinius pasitraukti iš Kafunfo srities (Angolos šiaurės rytų dalis, kurioje yra didžiausi šalyje deimantų telkiniai). 1994 09 20 J. E. dos Santosas ir J. M. Savimbi pasirašė paliaubas (kovos Bié ir Huambo provincijose tebevyko), 1995 02 08 – taikos sutartį. J. M. Savimbi pripažino J. E. dos Santosą teisėtai išrinktu ir buvo paskirtas viceprezidentu; susitarta dėl nacionalinės vienybės vyriausybės ir ginkluotųjų pajėgų, į kurias planuota įtraukti UNITA dalinius, sukūrimo. Per 1975–95 pilietinį karą žuvo daugiau kaip 1 mln. žmonių.
1997 sudarytos Angolos koalicinės vyriausybės nariais tapo ir opozicijos atstovai, tačiau dėl lėto UNITA karių integravimo į ginkluotąsias pajėgas J. M. Savimbi viceprezidento pareigų atsisakė. Dėl partijų nesantaikos vidaus padėtis tebebuvo nestabili.
Angola 21 amžiuje
2002 03 22 J. M. Savimbi buvo nukautas per susišaudymą su vyriausybės kariuomene. Netrukus po to, 2002 04 04, UNITA pasirašė taikos susitarimą su vyriausybe. UNITA atsisakė ginkluotos kovos ir tapo pagrindine opozicine partija. Politinė šalies padėtis pradėjo stabilizuotis, 2008, 2012, 2017 vyko daugiapartiniai parlamento rinkimai, 2010 priimta nauja konstitucija. Politiniame gyvenime toliau vyrauja MPLA, bet opozicinės partijos stiprėja (per 2017 rinkimus UNITA gavo 26,7 %, per 2022 rinkimus – 43,95 % rinkėjų balsų).
21 a. pradžioje tęsiasi karinis konfliktas nepriklausomybės siekiančioje Cabindos provincijoje (siekiant suvaldyti COVID‑19 protrūkį 2020 03 30 karo veiksmai vienašališkai pristabdyti). Dar viena problema – buvusiose karo zonose išlikę aktyvių minų laukai. 2016 dėl sausros septyniose Angolos provincijose kilo badas; nukentėjo apie 1,4 mln. žmonių.
2017 09 J. E. dos Santosą prezidento pareigose pakeitė jo paties pasirinktas įpėdinis João Lourenço (perrinktas 2022 08); 2018 09 jis perėmė ir MPLA pirmininko pareigas. 2019 06 MPLA suvažiavime patvirtinta liberalių reformų ir kovos su korupcija programa.
Jungtinių Tautų (1976) ir Afrikos Sąjungos (1976) narė.
Angolos konstitucinė santvarka