animizmas

animzmas (lot. animus – siela, dvasia), evoliucinė religijos kilmės teorija. Ją sukūrė anglų antropologijos pradininkas E. B. Tyloras. Veikale Primityvioji kultūra (Primitive Culture 1871) apibūdindamas religijos šaltinį ir jos raidos pirmąjį etapą, jis rėmėsi kai kuriose gentyse išlikusia akmens amžiaus religija – tikėjimu sielomis, dvasiomis, jų ir žmonių tarpusavio sąveika. Tokią religiją E. B. Tyloras pavadino animizmu. Pasak E. B. Tyloro, jos šaltinis yra žmogaus patyrimas: ypatingos dvasinės būsenos, sapnai ir kita. Žmogaus alter ego ne tik atsiskiria nuo kūno, bet ir išlieka po jo mirties. Mirusio žmogaus siela tampa dvasia ir gali globoti žmones, daiktus, vietoves, gentis ir kita. Šioms sieloms priskyrus dieviškumą išsirutuliojo politeizmas, iš jo – henoteizmas, iš pastarojo – monoteizmas. Kelis dešimtmečius buvusi įtakinga animizmo teorija daug prisidėjo prie religijotyros ir antropologijos plėtotės; 19 a. pab.–20 a. pr. buvo sukritikuota.