anizotropija: kristalinio rutulio (schemoje pavaizduoto brūkšnine linija) formos kitimas kaitinant
anizotròpija (gr. anisos – nelygus + tropos – kryptis, savybė), makroskopiškai vienalyčių medžiagų, daugiausia kristalų, fizikinių savybių (mechaninių, šiluminių, elektrinių, magnetinių, optinių) priklausymas nuo krypties. Izotropijos priešybė. Kristalų anizotropiją sukelia nevienodas atomų ir molekulių išsidėstymas įvairiomis kristalografinėmis kryptimis, jų asimetrija; kuo žemesnė simetrijos klasė, tuo ryškesnė anizotropija. Natūralioji anizotropija – būdingiausia monokristalų, t. p. gyvūnų ir augalų audinių savybė, pvz., žėručio plokštelė lengvai skyla į plonus lapelius tik išilgai tam tikros plokštumos, mėsą lengviau pjauti išilgai skaidulų, medvilninis audinys lengviau plyšta išilgai metmenų. Šildomas kristalinis rutulys tampa elipsoidu; viena kryptimi jis plečiasi, kita traukiasi, nes šiluminiai ilginio plėtimosi koeficientai įvairių kristalo simetrijos ašių kryptimis yra skirtingi.
Skaidriuose kristaluose, išskyrus kubinės sistemos kristalus, šviesos spinduliai tam tikromis kryptimis poliarizuojasi skirtingai ir lūžta dvejopai (optinė anizotropija). Kristalų mechaninės savybės (tvirtumas, klampumas, tamprumas) įvairiomis kryptimis t. p. yra nevienodos (mechaninė anizotropija). Feromagnetinių kristalų magnetinė anizotropija ypač didelė. Dirbtinė anizotropija sukeliama deformuojant kristalus ir polikristalus, veikiant juos išoriniu elektriniu ar magnetiniu lauku.