ankilòzinis spondilartrtas (spondylarthritis ankylopoëtica), Bèchterevo ligà, lėtinė autoimuninė sąnarių liga, visada pažeidžianti stuburą. Dažniau serga vyrai, liga prasideda iki 40 metų. Ankilozinio spondilartrito priežastis nežinoma. Manoma, kad įtakos turi genetinis polinkis, latentinė infekcija, stuburo trauma. Dėl stuburo slankstelių sąnarių autoimuninio uždegimo vystosi jų ankilozė, sukalkėja slankstelius jungiantys raiščiai, slanksteliai suplokštėja, stuburas tampa panašus į bambuko lazdą. Ligos pagrindinis požymis – juosmeninės stuburo dalies skausmas, ypač varginantis rytais ir praeinantis pasimankštinus. Vėliau skauda nuolat. Anksti sumažėja stuburo judrumas, dėl to sunku pasilenkti, kvėpuoti ar pasukti galvą. Progresuojant ankiloziniam spondilartritui sumažėja ūgis, ligonis įgauna vadinamąją prašytojo pozą. Gali būti pažeidžiami ir kiti sąnariai, vidaus organai (širdis, plaučiai, inkstai), akys (jų pažeidimas kartais būna pavojingas, dažnai tai ankstyvas ir ilgą laiką vienintelis ligos požymis). Paūmėjus ankiloziniam spondilartritui būna bendro negalavimo reiškinių. Ankiloziniam spondilartritui būdingos ilgalaikės savaiminės remisijos (laikinas ligos reiškinių susilpnėjimas). Gydant svarbiausia gydomoji mankšta, plaukiojimas šiltame baseine, miegojimas ant kieto pagrindo. Paūmėjus skiriama nesteroidinių priešuždegiminių vaistų, gliukokortikoidų, lėtai veikiančių priešreumatinių vaistų (sulfasalazino). Ankilozinį spondilartritą 1893 aprašė V. Bechterevas.
543