„Annales“ istòrijos mokyklà (École des Annales), Anãlų mokyklà, viena žymiausių 20 a. prancūzų istoriografijos krypčių. Jos pavadinimas atsirado 1929 prancūzų istorikams M. Blochui ir L. P. V. Febvre’ui įsteigus žurnalą Annales d’histoire économique et sociale (1929–38; 1939–42 ir 1945 vadintas Annales d’histoire sociale, 1946–94 – Annales. Economies, sociétés, civilisations, nuo 1994 –Annales. Histoire, Sciences Sociales).
Mokykla susikūrė kaip priešprieša pozityvistiniam prancūzų istorijos mokslui. M. Blochas ir L. Febvre’as suformulavo pagrindinį naujos istoriografijos principą ir tikslą – sukurti totalią, arba globalinę, istoriją. Pasak jų, tokios istorijos objektas gali būti bet koks įvykis, istorinis reiškinys, kurios nors vietovės praeitis. Svarbu kuo visapusiškiau atskleisti tam tikros istorinės erdvės ir laikotarpio žmonių gyvenseną, išnagrinėti jų elgesio motyvus. Šios mokyklos istorikai atsisakė skirstyti istoriją vien į politinę, ekonominę ar religijos. Jų sukurtos naujos sąvokos mentalitetai (mentalités), ilgoji trukmė (longue durée) išplėtė istorinį pažinimą. Analų mokykla rėmėsi socialinės psichologijos, sociologijos, statistikos, politinės ekonomijos ir kitų mokslų laimėjimais. Svarbiausia mokyklos šalininkų tyrimų sritis – žmogaus, žmonių bendruomenės, tautų gyvensenos kaita, tos kaitos dėsningumai.
žurnalo Annales d’histoire économique et sociale Nr. 1 viršelis (1929)
Kiti žymiausi Analų mokyklos atstovai: F. Braudelis, Georges’as Duby (1919–96), J. L. Le Goffas, E. Le Roy Ladurie).
9 dešimtmetyje mokykla suskilo į daugelį savarankiškų krypčių. Sekėjų yra Italijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje, Rusijoje ir kitur.
322