anozognòzija (a… + gr. nosos – liga + gnōsis – pažinimas), savo kūno organų neveikimo ar nepakankamo veikimo (disfunkcijų, ydų, negalėjimo veikti) suvokimo sutrikimas. Ligonis nesuvokia, kad jo kūno dalių, organų veikla sutrikusi ir neigia tuos sutrikimus (defektus). Anozognozija atsiranda dėl smegenų didžiųjų pusrutulių žievės didelių plotų pažeidimų, sergant sunkiomis nepagydomomis ligomis (vėžiu, kolagenozėmis). Jos rūšys: hemiplegijos (ligonis nesuvokia, kad jo viena kūno pusė paralyžiuota), aklumo (aklasis sakosi matąs), kurtumo (kurčias mano girdįs), afazijos (ligonis neigia kalbėjimo ir kalbos suvokimo sutrikimus), skausmo (susilpnėja skausmo jutimas ir jo emocinis išgyvenimas). Anozognozijos terminą 1914 pirmasis pavartojo lenkų kilmės prancūzų neurologas Jozefas Babinskis (1857–1932).
1868